Žaliasis didysis dirvinukas (Anaplectoides prasina) yra pelėdgalvių (Noctuidae) šeimos drugių rūšis. 

     Tai stambus naktinis drugys, kurio išskleistų priekinių sparnų plotis siekia 45–53 mm. Kūnas yra tvirtas, tankiai apaugęs plaukeliais, o pilvelio spalvų gama varijuoja nuo pilkšvos iki rusvos. Priekiniai sparnai pasižymi būdinga samanų žalumo fono spalva, kuri natūralioje aplinkoje užtikrina puikią maskuotę ant kerpėmis bei samanomis apaugusių medžių kamienų. Sparnų rašte ryškiai išsiskiria pelėdgalviams būdingos inksto ir apskritimo formos dėmės, kurios dažniausiai yra apvestos juodais kraštais. Skersinės linijos – banguotoji ir dantytoji – yra tamsios, vietomis kontrastingai paryškintos baltu ar šviesiai pilku apvadu. Užpakaliniai sparnai, priešingai nei margi priekiniai, yra vientisesnės, tamsiai pilkos arba rusvai pilkos spalvos su šviesesniais kutais palei išorinį kraštą. Drugiui skraidant arba nutūpus, šis sudėtingas raštas ir spalvų deriniai padeda visiškai susilieti su miško paklotės elementais. Senesnių, paskraidžiusių individų žalias sparnų pigmentas bėgant laikui išblunka, todėl jų sparnai įgauna gelsvą, pilkšvą ar net rusvą atspalvį. 

     Ši rūšis dažniausiai aptinkama lapuočių ir mišriuose miškuose – ypač tuose, kur gausu brandžių medžių ir tankus pomiškis. Taip pat  ir samanotose bei kerpėtose vietose – miško proskynose, pelkių pakraščiuose ir upelių slėniuose. Nevengia parkų ir senų sodybų, kurios ribojasi su natūraliais miško masyvais. Suaugėliai skraido nuo birželio vidurio iki rugpjūčio pradžios. Jie aktyviai skraido sutemose ir naktį, o dieną praleidžia nejudėdami ant samanotų medžių kamienų. Juos stipriai vilioja dirbtiniai šviesos šaltiniai bei specialūs saldūs masalai. Išsivysto viena generacija per metus. Vikšrai yra polifagai – jie maitinasi labai įvairių augalų lapais. Pavasarį ir rudenį jie graužia žolinius augalus (pvz., mėlynes, žemuoges, spanguoles, rūgštynes, gysločius), o vėliau gali persikelti ant krūmų ar žemų medžių (tokių kaip beržai, gluosniai, gervuogės, avietės). Šie naktiniai drugiai žiemoja vikšro stadijoje (dažniausiai po miško paklote arba samanose), o pavasarį baigia maitintis ir lėliukėmis virsta gegužės–birželio mėnesiais kokone žemės paviršiuje.

     Tai holarktinė rūšis. Drugys aptinkamas beveik visoje Europoje – nuo Britų salų vakaruose iki pat Uralo rytuose. Šiaurėje jo arealas siekia Skandinaviją, o pietuose – Viduržemio jūros regiono kalnuotas vietoves. Azijoje arealas driekiasi per visą Sibirą, Kaukazą, Armėniją, Centrinę Aziją, Mongoliją, Kiniją (įskaitant Tibetą) iki pat Korėjos pusiasalio ir Japonijos. Šiaurės Amerikoje rūšis plačiai paplitusi borealinėje zonoje nuo Atlanto iki Ramiojo vandenyno pakrantės. Arealas apima pietinę Kanados dalį ir driekiasi per daugelį JAV valstijų (Vašingtoną, Oregoną, Naująją Meksiką, Šiaurės Karoliną, Naująjį Džersį). Lietuvoje nėra retas ir tolygiai paplitęs visoje teritorijoje.