Kanarinis gaisrasekis (Arhopalus pinetorum) yra ūsuotinių (Cerambycidae) šeimos vabalas. Rūšį 1863 metais pirmasis aprašė anglų entomologas Thomas Vernonas Wollastonas. Senesnėje literatūroje vabalas dar gali būti sutinkamas sinoniminiu pavadinimu Criocephalus pinetorum. Tai Kanarų salų ir Madeiros endemikas.

     Tai yra vidutinio dydžio vabalas, kurio kūno ilgis varijuoja nuo 7 iki 28 mm, o vidutinis suaugėlių ilgis dažniausiai siekia apie 14 mm. Šios rūšies suaugėlių kūnas yra pailgas, šiek tiek suplokštėjęs ir pasižymi būdinga raudonai ruda arba tamsiai ruda spalva. Vabalo galva yra nukreipta į priekį, joje yra stambios, giliai iškarpytos sudėtinės akys ir ilgos, segmentuotos antenos. Priešnugarėlė yra skersa, jos paviršiuje matomos išilginės įdubos, o antsparniai – lygiagrečiais kraštais, smulkiai taškuoti ir padengti švelniais plaukeliais. Kanarų salose sutinkama kita tos pačios genties rūšis – tamsusis gaisrasekis (Arhopalus ferus) – yra labai panašios išvaizdos, todėl lauko sąlygomis jas atskirti sunku. Pagrindinis spalvinis skirtumas yra tas, kad Arhopalus ferus suaugėliai dažniausiai būna pastebimai tamsesni, visiškai juodi arba dervos rudumo. Patikimiausias šių dviejų rūšių morfologinis skirtumas pastebimas tik pro didinamąjį stiklą tyrinėjant vabalų užpakalinių kojų letenėles. Rūšies Arhopalus ferus trečiasis letenėlės segmentas yra įskeltas (pasidalijęs į dvi skiltis) maždaug iki pusės savo ilgio. Tuo tarpu Arhopalus pinetorum šis segmentas yra giliau perskeltas – beveik iki pat savo pagrindo. Be to, Arhopalus ferus priešnugarėlė yra lygesnė, o jos paviršiuje esančios duobutės yra seklesnės nei Arhopalus pinetorum. 

     Pagrindinis šios rūšies biotopas yra Makaronezijos spygliuočių miškai, plytintys Kanarų salose (pvz., Tenerifėje, La Palmoje) ir Madeiros archipelage. Vabalai dažniausiai aptinkami kalnuotose vietovėse esančiuose natūraliuose pušynuose (pvz., Tenerifės La Esperanza miške, maždaug 1500–1700 metrų aukštyje virš jūros lygio). Šie ūsuočiai yra priklausomi nuo negyvos medienos su išlikusia žieve. Jie apgyvendina tik gulinčius rąstus, džiūstančius kamienus arba kelmus. Rūšis mitybiškai yra susijusi tik su pušų (Pinus) genties medžiais. Pagrindinis jos natūralus mitybinis augalas yra kanarinė pušis (Pinus canariensis). Tačiau tyrimai rodo, kad vabalas sugeba sėkmingai prisitaikyti ir prie salose introdukuotų spygliuočių, tokių kaip spindulinė pušis (Pinus radiata). Suaugusios patelės kiaušinėlius deda po džiūstančių ar negyvų pušų žieve. Išsiritusios lervos graužia takus medienoje (gilesniuose balanos sluoksniuose). Būdamos tipiški saproksilofagai, lervos minta yrančia mediena ir atlieka svarbų vaidmenį miško ekosistemoje, spartindamos organinių medžiagų skaidymą. Kaip ir dauguma kitų gaisrasekių (Arhopalus) genties vabalų, suaugėliai aktyviausi tampa vasaros mėnesiais (aktyvumo piką pasiekia liepos–rugpjūčio mėnesiais). Jie skraido temstant bei naktį ir yra viliojami dirbtinės šviesos šaltinių. Dienos metu vabalai slapstosi po žieve ar plyšiuose.