Žvilgūnas Autographa circumflexa yra pelėdgalvių (Noctuidae) šeimos drugys. Remiantis naujausiais 2025 m. filogenetiniais tyrimais, ši rūšis iš monotipinės genties Cornutiplusia buvo oficialiai perkelta į Autographa gentį, kadangi jos genetinė struktūra bei išvaizda yra itin artima visiems gerai pažįstamam gaminiam žvilgūnui (Autographa gamma). 

     Tai vidutinio dydžio pelėdgalvis, kurio išskleistų sparnų plotis siekia 34–50 mm. Šios rūšies priekiniai sparnai pasižymi marmuriniu raštu, kuriame persipina tamsiai pilki, rudi ir melsvo atspalvio tonai su smulkiomis skersinėmis linijomis. Svarbiausias sparno morfologijos bruožas yra jo centrinėje dalyje esanti ryški, sidabriškai balta dėmė, primenanti išlenktą „Y“ raidę arba graikų gamos ženklą. Užpakaliniai sparnai yra pilkai rusvos spalvos, su pastebimai tamsesniu išoriniu pakraščiu. Nors ši rūšis iš pažiūros labai panaši į Lietuvoje dažną gaminį žvilgūną (Autographa gamma), juos galima patikimai atskirti pagal kelis esminius išvaizdos elementus. Pagrindinis skirtumas yra minėta sidabrinė priekinio sparno dėmė: A. circumflexa drugio šis ženklas yra gerokai platesnis, vientisesnis ir labiau išlenktas nei gaminio žvilgūno. Be to, A. circumflexa sparnų rašte esančios skersinės linijos yra lygesnės, o pati dėmė dažnai liečiasi su sparno pamatine dalimi, sukurdama vientiso lanko įspūdį. Gaminio žvilgūno sidabrinis ženklas paprastai būna siauresnis, aiškiai perskirtas į dvi viršūnėlėmis susijungiančias šakas, o patys sparnai vizualiai atrodo margesni ir labiau kontrastingi. Galutinai šias dvi artimas rūšis entomologai identifikuoja pagal patinų genitalinio aparato morfologinius požymius – A. circumflexa vinkuliumo (vinculum) atauga yra ilgesnė ir specifiškai išlenkta. 

     Ši rūšis pasižymi plačiu ekologiniu plastiškumu, todėl neturi itin griežtai apibrėžtų reikalavimų aplinkai, tačiau prioritetą teikia atviroms ir šiltoms ekosistemoms. Pagrindiniai jo biotopai yra sausos, gerai saulės įšildomos kalvų pašlaitės, stepių fragmentai, smėlynai ir pusdykumės, dirbami laukai, kultūrinės ganyklos, priemiesčių zonos, sodai bei ruderaliniai (šiukšlynų, dykviečių) žolynai. Sutinkami ir šviesiuose, retuose miškuose su gausiu žoliniu ardu bei pamiškėse, kur suaugę individai randa nektaringų augalų, o vikšrai – mitybinių objektų. Šios rūšies generacijų skaičius tiesiogiai priklauso nuo klimato sąlygų. Šiltuose subtropikų ir tropikų regionuose ji vystosi nepertraukiamai visus metus (išsivysto 3 ar daugiau generacijų), o vėsesnėse arealo dalyse – dažniausiai dvi generacijos. Švelnaus klimato zonose šie drugiai neturi griežtos žiemos diapauzės, todėl lėliukės ar vikšrai bando vystytis toliau, dėl ko rūšis nepajėgia ištverti atšiaurių šiaurietiškų žiemų. Suaugėliai skraido sutemose ir naktį, aktyviai lanko gėles siurbti nektaro, o tamsiuoju paros metu yra stipriai viliojami dirbtinės šviesos šaltinių (šviesos gaudyklių). Vikšrai yra tipiški polifagai, mintantys įvairių šeimų žolinių augalų lapais (dilgėliniais, bulviniais, pupiniais, džioveklinių ir kitų šeimų augalais). Ši rūšis priskiriama aktyviems migrantams. Palankiais metais, pasinaudodami masinėmis oro srovėmis, suaugę drugiai gali nuskristi šimtus kilometrų į šiaurę nuo savo nuolatinio arealo ribų. 

     Autographa circumflexa pasižymi itin plačiu geografiniu arealu, apimančiu kelis žemynus ir skirtingas klimato zonas. Rūšies paplitimas skirstomas į nuolatinio gyvenimo ir sezoninės migracijos teritorijas. Nuolatinis arealas, kuriame drugys gyvena ir dauginasi ištisus metus,  apima visą Afrikos žemyną (įskaitant Kanarų ir Madeiros salas), Arabijos pusiasalį, Artimuosius Rytus bei Pietų ir Pietryčių Aziją (Nuo Indijos, Šri Lankos, Nepalo iki Kinijos ir Japonijos). Europoje nuolatinės šios drugio populiacijos aptinkamos tik pietiniame Viduržemio jūros regione (nuo Portugalijos ir Italijos iki Graikijos) bei Pietryčių Europoje. Kadangi tai aktyviai migruojanti rūšis, palankiais metais pavieniai drugiai nuskrenda toli į šiaurę. Jie pasiekia Centrinę Europą, Pietų Rusiją, Pietų Uralą.