Viržiažygis Bradycellus ruficollis yra nedidelis sausumos vabalas, priklausantis žyginių (Carabidae) šeimai. Šią rūšį pirmasis aprašė anglų entomologas James Francis Stephens 1828 metais. Savo darbe jis vabalą įvardijo remdamasis lotyniškais terminais rufus (rusvas/raudonas) ir collum (kaklas), nurodydamas į būdingą jo priešnugarėlės spalvą. 

     Labai smulkus vabalas, kūno ilgis siekia tik 2,5–3,4 mm (tai vienas mažiausių savo genties atstovų). Kūnas dažniausiai tamsiai rudas arba juodas, tačiau priešnugarėlė (pronotum) beveik visada yra ryškiai raudonai ruda arba rūdžių spalvos. Tai pagrindinis skiriamasis bruožas, atsispindintis ir pavadinime (ruficollis – „raudonkaklis“). Antsparniai paprastai tamsesni už priešnugarėlę, dažnai su šviesesniais kraštais arba siūle (vidurine linija). Galva palyginti plati, su didelėmis, iššokusiomis akimis. Antenos yra gelsvai rudos, jų pamatiniai nareliai paprastai šviesesni. Priešnugarėlė širdies formos, jos pamatiniai kampai yra buki arba suapvalinti. Prie pagrindo matomos nedidelės duobelės (įdubimai), kurios yra tankiai taškuotos. Antsparniai turi gilias išilgines vageles. Tarpai tarp vagelių yra lygūs, o trečiojoje vagelėje paprastai nėra prieškraštinės poros (skirtingai nei kai kurių kitų Bradycellus rūšių). Visos kojos yra vienodos šviesiai rudos arba gelsvos spalvos. 

     Mėgsta atviras buveines, ypač viržynus, kur slapstosi samanose ar po augalų liekanomis. Taip pat gali būti randamas kopose ar kitose smėlėtose vietovėse. Nors dažnai siejama su sausesniais viržynais, rūšis taip pat aptinkama drėgnose vietose, pavyzdžiui, pelkių pakraščiuose ar drėgnose pievose. Kaip ir dauguma žygių, šis vabalas aktyviai juda, dažnai aptinkamas sijojant samanas ar lapų paklotę ankstyvą pavasarį. 

     Rūšis aptinkama nuo Skandinavijos šiaurėje iki Viduržemio jūros regiono pietuose. Ji dažna Britų salose, Vakarų ir Vidurio Europoje.