Žygis Broscus crassimargo yra žyginių (Carabidae) šeimos vabalų rūšis. Rūšį 1865 metais pirmą kartą aprašė anglų entomologas Thomas Vernon Wollaston. tai yra La Gomeros salos endemikas. 

     Tai stambus cilindrišku kūnu vabalas. Šios rūšies suaugėlių kūnas yra visiškai juodas, matinio atspalvio ir neturi metalo blizgesio. Vidutinis šio vabalo dydis siekia apie 16–22 mm, o tai atitinka bendrą Broscus genties stambių rūšių morfotipą. Rūšies galva yra didelė, su stipriomis, asimetriškomis viršutinėmis mandibulėmis. Priešnugarėlė yra aiškiai susiaurėjusi pamate, todėl tarp jos ir antsparnių susidaro gilus įsmaugimas, būdingas visai pošeimiui. Antsparniai yra pailgi, su neryškiomis išilginėmis vagutėmis, o skraidomieji sparnai yra redukuoti, todėl šie vabalai neskraido. Pagal identifikacinius raktus Broscus crassimargo nuo kitų šios genties rūšių lengviausia atskirti pagal unikalią geografinę kilmę ir buveinę, nes tai yra tik La Gomera salos endemikas. Pagrindinis morfologinis diagnostinis požymis, atsispindintis ir lotyniškame rūšies pavadinime, yra labai platūs ir ryškūs priešnugarėlės šoniniai kraštai (marginatio). Lyginant su žemynine rūšimi Broscus cephalotes, Kanarų salų rūšis turi proporcingai siauresnę, giliau įspaustą kaktos sritį tarp akių. Taip pat patinų genitalijų sandara (aedeagus forma) yra esminis identifikacinis raktas, leidžiantis ją patikimai atskirti nuo kaimyninėje Gran Kanarijoje gyvenančios rūšies Broscus glaber. Galiausiai, pagal lervų identifikacinius raktus, ši rūšis skiriasi unikaliu pirminio šerelių išsidėstymo raštu ant trijų kūno dalių (galvos, krūtinės ir pilvelio).

     Šios rūšies suaugėliai ir lervos aktyviai gyvena uolienų nuolaužų ir plyšių zonoje, esančioje giliau po dirvožemiu, vadinamajame viršutiniame požeminiame substrate. Ši uolėta požeminė aplinka yra susijusi su drėgnais La Gomera salos ekosistemų (pvz., El Cedro laurų miškų) regionais. Tyrimai parodė, kad šie vabalai požeminėse gaudyklėse kur kas gausiau aptinkami antrojoje metų pusėje (nuo vasaros pabaigos iki žiemos). Kaip ir visi žygiai (Carabidae), tiek suaugę vabalai, tiek jų lervos yra aktyvūs plėšrūnai, mintantys smulkiais požeminiais bestuburiais. Dėl visiškai redukuotų skraidomųjų sparnų šie vabalai negali skristi, todėl jų biologinė sklaida yra labai ribota, jie juda tik ropodami žeme arba uolienų plyšiais. Mokslui oficialiai žinoma tik pirmoji lervos stadija. Ji pasižymi specifiniu šerelių išsidėstymu, padedančiu lervai orientuotis tamsioje, siauroje požeminių uolienų aplinkoje. 

     Vabalas aptinkamas tik šiaurinėje ir centrinėje La Gomeros salos dalyje, kur plyti išlikę senieji, drėgni laurų miškai. Klasikinė ir pati žinomiausia šios rūšies radavietė yra El Cedro miškas, esantis Garachonajaus nacionalinio parko (Parque nacional de Garajonay) teritorijoje.