Kaloptilija Caloptilia aurantiaca yra keršųjų kandelių (Gracillariidae) šeimai priklausanti mažųjų drugių rūšis. Šią rūšį 1858 metais pirmasis aprašė anglų entomologas Thomas Vernonas Wollastonas. Makaronezijos endemikas.

     Suaugusio drugio išskleistų sparnų ilgis yra nedidelis ir siekia apie 10–12 milimetrų. Šis smulkus drugys pasižymi itin siauru, pailgu ir cilindrišku kūnu, kuris yra būdingas daugumai keršųjų kandelių šeimos atstovų. Suaugėlio priekiniai sparnai yra lancetiški, o jų fone dominuoja ryškūs oranžiniai, gelsvi bei rusvi atspalviai, lemiantys rūšies mokslinį pavadinimą. Užpakaliniai sparnai yra pastebimai siauresni už priekinius, lancetiniai, pilkšvo atspalvio ir iš abiejų pusių apgaubti labai ilgais, šilkiškais plaukelių krašteliais. Ramybės būsenoje drugys suglaudžia sparnus stogeliu virš pilvelio, o jo kūno priekinė dalis yra charakteringai pakelta į viršų dėl specifinės kojų atramos. Ant galvos esantys priešakiniai čiuopikliai (palpai) yra ilgi, grakščiai išlenkti į viršų ir aiškiai matomi žiūrint iš priekio. Antenos yra siūliškos, labai ilgos, savo ilgiu dažnai prilygstančios priekinių sparnų ilgiui arba net jį viršijančios. Suaugėlio kojos yra ilgos ir plonos, o jų blauzdos turi porinius pentinus, skirtus valymui bei judėjimui augalų paviršiumi. Vikšras ankstyvosiose vystymosi stadijose yra plokščias ir mažai pigmentuotas, o tai leidžia jam lengvai judėti lapo minose. Vėlesnių stadijų vikšrai įgyja ritinišką kūno formą, gerai išvystytą galvos kapsulę su graužiamuoju burnos aparatu bei aiškiai matomas pilvelio kojas. Lėliukė yra paslėpta ploname, šilkiniame kokone, o jos morfologinėms struktūroms būdingi pailgėję sparnų bei antenų makščių kontūrai. 

     Drugys aptinkamas subtropiniuose miškuose (ypač laurų miškuose), krūmynuose, kalvų šlaituose bei drėgnose vietose, kur natūraliai auga jonažolinių šeimos augalai. Vikšrai minta išskirtinai tik jonažolių (Hypericum) genties krūminiais augalais. Jų pagrindiniai šeimininkai yra regionui būdingos rūšys: Hypericum canariense, Hypericum glandulosum, Hypericum inodorum bei Hypericum reflexum. Iš kiaušinėlio išsiritęs jaunas vikšras graužia epidermio taką lapo viršuje arba apačioje. Vėliau jis suformuoja vadinamąją „palapinę“ primenančią miną, suvartodamas vidinius lapo audinius, bet palikdamas sveiką išorinę odelę. Paaugęs vikšras palieka vidinę miną ir persikelia į išorę. Naudodamas savo šilko gijas, jis užlenkia lapo galiuką arba susuka lapo kraštą į kūgį, sukuriant saugią slėptuvę-kapsulę, kurioje toliau saugiai maitinasi iš išorės. Vikšrai ir jų šviežiai pažeisti lapai dažniausiai randami pavasarį, intensyviausiai kovo mėnesį. Baigęs maitintis, vikšras suformuoja tvirtą, permatomą šilkinį kokoną lapo apačioje, kuriame virsta lėliuke. Suaugę drugiai aktyviausi sutemose ir naktį. Dieną jie ilsisi ant mitybinių augalų lapų. 

     Ši rūšis aptinkama tik Madeiros, Azorų ir Kanarų (Tenerifėje, Gran Kanarijoje, La Palmoje) salose.