Puošniažygis Carabus auronitens yra viena gražiausių Europoje paplitusių žyginių (Carabidae) šeimos vabalų rūšių.

     Kūnas pailgas, aptakus, būdingas aktyviems sausumos plėšrūnams. Suaugėliai paprastai būna 18–32 mm ilgio. Galva, priešnugarėlė ir antsparniai yra metalo blizgesio, dažniausiai ryškiai žali, tačiau priklausomai nuo apšvietimo kampo gali atrodyti auksiniai, bronziniai ar net rausvi. Kojos beveik visada ryškiai raudonos arba oranžinės. Antenų pirmieji 1–4 nareliai yra raudoni, o likusi dalis – juoda. Kiekvienas antsparnis turi po tris ryškias juodas išilgines briauneles (kilio formos pakilimus). Tarp briaunelių paviršius yra smulkiai grūdėtas arba taškuotas. Antsparnių kraštai gali turėti auksinį arba purpurinį atspalvį. Priešnugarėlė plati, širdies formos, su ryškiais, kiek pakeltais kraštais. Jos spalva dažnai būna šiek tiek tamsesnė ar intensyvesnio metalo blizgesio nei antsparnių. Žandai stiprūs, pjautuvo formos, pritaikyti sugriebti ir perplėšti grobį (sraiges, sliekus). Akys didelės ir išspubusios, užtikrinančios gerą regėjimą medžiojant prieblandoje. 

     Mėgsta drėgnus lapuočių ir spygliuočių miškus, ypač tuos, kuriuose gausu negyvos medienos ir samanų. Svarbu gausi miško paklotė, samanos ir pūvantys rąstai, kuriuose vabalai slepiasi dieną arba žiemoja. Tai naktinis plėšrūnas, mintantis sliekais, sraigėmis ir kitų vabzdžių lervomis. Dieną jie slepiasi po akmenimis, rąstais ar samanomis. 

     Tai tipinė Europos rūšis, kurios paplitimas glaudžiai susijęs su tam tikromis klimato ir augalijos sąlygomis. Centrinėje ir Vakarų Europoje yra dažniausia. Ji gausiai paplitusi Prancūzijoje, Vokietijoje, Belgijoje, Šveicarijoje bei Lenkijoje. Aptinkamas Italijos šiaurėje, Pirėnų kalnuose (Ispanijoje) ir Balkanų pusiasalio šiaurinėje dalyje. Šiaurinė paplitimo riba eina per pietinę Skandinaviją (Daniją, pietų Švediją).