Mažasis puošniažygis (Carabus convexus) yra žyginių (Carabidae) šeimos vabalas.

     Tai palyginti nedidelis vabalas, kurio kūno ilgis siekia 14–20 mm. Vabalo kūnas yra grakštus, pailgas, tamsiai juodos spalvos, o viršutinė pusė pasižymi švelniu metališku, dažniausiai melsvu arba žalsvu blizgesiu. Galva yra siauresnė už priešnugarėlę, su stambiomis, į priekį nukreiptomis mandibulėmis ir ilgomis, siūliškomis 11 narelių antenomis. Priešnugarėlė stipriai išgaubta, jos šoniniai kraštai link pagrindo aiškiai susiaurėja ir yra smulkiai taškuoti. Svarbus identifikacinis požymis – labai stipriai išgaubti antsparniai, kurie dengia visą pilvelį ir suteikia vabalui būdingą aptakią formą. Antsparniai neturi stambių gumburėlių ar gilių duobučių, o jų paviršiuje matomos tik labai smulkios, vos pastebimos išilginės vagutės bei taškavimas. Vabalo kojos yra bėgiojamojo tipo, ilgos, lieknos ir pritaikytos greitam judėjimui žemės paviršiumi. Priekinių kojų blauzdos turi specialią išpjovą su spygliukais, kuri yra naudojama antenoms valyti. Šios rūšies atstovai neturi išsivysčiusių plėvinių sparnų, todėl jie yra neskraidantys vabalai, o jų antsparniai išilgai siūlės yra suaugę. Pagal identifikacinius raktus ši rūšis lengvai atskiriama nuo kitų Lietuvos puošniažygių pagal mažą dydį, lygius bei išgaubtus antsparnius ir melsvą priešnugarėlės bei antsparnių kraštų apvadą.

     Aptinkamas šviesiuose lapuočių ir mišriuose miškuose, pamiškėse, krūmynuose bei kalvų šlaituose. Priešingai nei kai kurios kitos puošniažygių rūšys, mėgstančios didelę drėgmę, mažasis puošniažygis teikia pirmenybę vidutiniškai sausiems, šiltiems bei smėlingiems ar lengvo priemolio dirvožemiams. Dieną vabalai praleidžia pasislėpę po miško paklote, nukritusiais medžių lapais, gulinčia pūvančia mediena, samanomis ar akmenimis. Kadangi šie vabalai yra neskraidantys miškų gyventojai, jie labai sunkiai plinta per atviras erdves ir asfaltuotus kelius. Dėl šios priežasties jie yra labai jautrūs miškų fragmentacijai – urbanizuotose vietovėse ir izoliuotuose miestų parkuose jų populiacijos sparčiai nyksta. Tiek suaugę vabalai, tiek jų lervos yra aktyvūs plėšrūnai. Jie medžioja naktį ir maitinasi įvairiais miško bei sodo bestuburiais: sliekais, sraigėmis, šliužais, kitų vabzdžių lervomis bei lėliukėmis. Ši rūšis atlieka svarbų vaidmenį reguliuojant kenkėjų gausą ekosistemoje. Tai prieblandos ir nakties gyvūnai. Dienos metu jų aktyvumas yra minimalus, o naktį jie intensyviai bėgioja dirvos paviršiumi ieškodami grobio. Suaugėliai suaktyvėja ankstyvą pavasarį (kovo pabaigoje–balandį), o kiaušinėlius dirvoje pradeda dėti nuo balandžio vidurio. Lervos vystosi ir intensyviai maitinasi visą vasarą. Naujosios kartos jauni vabalai iš lėliukių išsirita liepos–rugpjūčio mėnesiais. Atėjus rudens šalnoms (lapkričio mėnesį), jie giliai pasislepia po medžių žieve, pūvančiuose kelmuose arba po samanų sluoksniu, kur panirsta į anabiozę iki kito pavasario. 

     Rūšis yra plačiai išplitusi beveik visoje Europoje. Jos arealas tęsiasi nuo Anglijos, Prancūzijos ir šiaurinės Ispanijos vakaruose iki Rytų Europos šalių. Vabalas yra pastebimai retesnis tik pačiame žemyno pietvakarių pakraštyje. Rytų kryptimi rūšies arealas driekiasi per Turkiją, Kaukazo regioną, Vakarų Sibirą iki šiaurinio Kazachstano bei Rytų Azijos.