Naminis dykrinukas (Caradrina clavipalpis) yra pelėdgalvių (Noctuidae) šeimos drugys. Šį drugį pirmą kartą 1763 metais aprašė Giovanni Antonio Scopoli. 

     Tai nedidelis drugys, išskleistų sparnų plotis siekia 26–35 mm. Kūnas yra kompaktiškas, o krūtinė ir pilvelis apaugę tankiais, pilkšvai rudais plaukeliais. Priekinių sparnų pamatinė spalva varijuoja nuo šviesiai pilkos iki gelsvai rudos su tamsesniu marmuriniu raštu. Priešakiniame priekinių sparnų krašte ryškiai išsiskiria keturios ar penkios nedidelės, pailgos juodos dėmelės. Vidurinėje sparno dalyje galima įžiūrėti neryškias inksto ir apskritimo formos dėmes, kurios yra būdingos daugeliui pelėdgalvių. Skersai priekinių sparnų driekiasi kelios banguotos, smulkiai dantytos tamsios linijos. Užpakaliniai sparnai labai skiriasi nuo priekinių, nes yra beveik balti, pusiau skaidrūs ir turi šilkinį blizgesį. Šių šviesių užpakalinių sparnų gyslos ir pats pakraštys yra tamsesni, rusvo atspalvio. Suaugėlių lytinis dimorfizmas išreikštas nežymiai, tačiau patinų antenos yra trumpai pjūkliškos, o patelių – siūliškos. Ramybės būsenoje drugys sparnus suglaudžia stogeliu virš pilvelio, todėl puikiai susilieja su medžių žieve ar pastatų sienomis. 

     Drugiai aptinkami kultūrinėse pievose, ganyklose, javų pasėliuose, dirvonuose ir pakelėse. Rūšis gausiai sutinkama kaimo vietovėse, sodybose, daržuose, soduose, netoli grūdų sandėlių bei fermų pastatų. Gali gyventi sausuose, saulėtuose šlaituose, pamiškėse bei miško aikštelėse. Per metus išsivysto dvi (palankiomis sąlygomis – ir daugiau) generacijos. Pirmoji karta skraido nuo pavasario pabaigos iki vasaros vidurio (gegužę–liepą), o antroji – nuo vasaros pabaigos iki rudens (rugpjūtį–spalį). Šie naktiniai drugiai yra aktyvūs prietemoje ir naktį. Dieną jie praleidžia pasislėpę plyšiuose, po medžių žieve arba pastatų viduje (todėl neretai aptinkami tiesiog namuose ar palėpėse). Naktį jie maitinasi gėlių nektaru, juos stipriai vilioja dirbtiniai šviesos šaltiniai bei masalai (pvz., cukraus sirupas). Vikšrai yra polifagai. Jie maitinasi įvairių varpinių augalų (žolių) ir javų (kviečių, miežių) sėklomis bei grūdais, taip pat kiaulpienių, rūgštynių, gysločių ir žliugių lapais. Išskirtinis bruožas – vikšrai gali sėkmingai maitintis ir jau nukultu, sandėliuose laikomu sausu grūdų ar šieno derliumi. Žiemoja visiškai užaugęs vikšras, po žeme susisukęs specialų kokoną iš šilko ir dirvožemio dalelių. Pavasarį tame pačiame požeminiame kokone vikšras virsta lėliuke, iš kurios vėliau išsirita suaugęs drugys. 

     Rūšis yra paplitusi visoje Europoje – nuo Skandinavijos ir Suomijos šiaurėje iki Viduržemio jūros regiono bei salų (pvz., Kretos) pietuose. Ji yra įprasta ir dažna visoje Lietuvos teritorijoje. Aptinkama Alžyre, Maroke, Tunise, Libijoje bei Egipte. Azijoje arealas driekiasi per Rusiją (Sibirą), Vidurinę Aziją, Mongoliją, Artimuosius ir Viduriniuosius Rytus (Iraką, Iraną, Afganistaną, Kuveitą) iki Pakistano, šiaurės vakarų Indijos bei Šri Lankos. Ši rūšis buvo atsitiktinai įvežta į Šiaurės Amerikos žemyną. Pirmą kartą ji buvo oficialiai užfiksuota 1993 metais Kvynse (Niujorko mieste). Nuo to laiko drugys sėkmingai prisitaikė, įsitvirtino ir plečia savo teritoriją. Vėliau jis buvo pastebėtas kitose Niujorko valstijos vietose (pvz., Ročesteryje 2009 m.) bei Masačusetse.