Šermukšninė choristoneura (Choristoneura hebenstreitella) yra lapsukinių (Tortricidae) šeimos drugys. 

     Šių drugių išskleistų sparnų plotis yra 19–30 mm. Rūšiai būdingas lytinis dimorfizmas, patelės yra pastebimai stambesnės už patinus. Patinų išskleistų sparnų plotis siekia 19–25 mm, o patelių – 24–30 mm. Patinų priekinio sparno pamatiniame krašte, ties priekine briauna, yra trumpa išilginė klostė. Priekinių sparnų pamatinis fonas yra šviesiai pilkai gelsvas arba blyškiai rusvas. Priekiniuose sparnuose ryškėja tamsesnis, alyvinio atspalvio rudas skersinis raštas, sudarytas iš vidurinės juostos ir tamsios dėmės ties priekiniu kraštu. Užpakaliniai sparnai yra vienspalviai, tamsiai pilki ir kontrastuoja su margais priekiniais sparnais. Vikšrų kūnas yra pilkas arba alyvinės žalios spalvos su balkšvomis karputėmis. Vikšro galva yra visiškai juoda, o priešnugarėlė turi tamsią, skersinę skydelio formos plokštelę su šviesiu priekiniu kraštu. 

     Šie drugiai aptinkami įvairiuose lapuočių ir mišriuose miškuose, ypač ten, kur gausu jų mitybinių augalų. Tipinės rūšies buveinės yra šviesūs ąžuolynai, beržynai ir miškų pakraščiai, tankūs krūmynai, pamiškės ir proskynos. Taip pat skraido ir soduose, parkuose bei priemiesčių želdynuose, kur auga vaismedžiai. Suaugėliai skraido nuo gegužės pabaigos iki liepos mėnesio. Jie yra aktyvūs prietemoje ir naktį, o dieną tupi pasislėpę ant lapų ar medžių kamienų. Vikšrai yra polifagai, mintantys įvairių sumedėjusių augalų lapais. Pagrindiniai mitybiniai augalai yra ąžuolai (Quercus), beržai (Betula), gluosniai (Salix), obelys (Malus), slyvos (Prunus) ir, žinoma, šermukšniai (Sorbus). Išsiritę vikšrai maitinasi pavasarį. Jie sukuria saugią slėptuvę – šilko gijomis susuka arba sutvirtina vieną ar kelis mitybinio augalo lapus į vamzdelį. Maitinasi šio susukto lapo viduje, skeletuodami arba visiškai nugrauždami lapo lakštą. Pabaigę vystymąsi, tame pačiame susuktame lape jie ir virsta lėliukėmis. 

     Rūšis aptinkama didžiojoje Vakarų ir Vidurio Europos dalyje bei europinėje Rusijos dalyje. Drugio arealas driekiasi toliau į rytus ir pietryčius, apimdamas Iraną ir kitas Artimųjų Rytų teritorijas. Lietuvoje ši drugių rūšis nėra laikoma labai dažna, tačiau yra aptinkama visoje šalies teritorijoje.