Lapsukis Choristoneura simonyi yra lapsukinių (Tortricidae) šeimos drugys. Pirmą kartą aprašytas entomologo Hanso Rebelio 1892 metais. Tai endeminė Kanarų salų rūšis. 

     Suaugusių drugių išskleistų sparnų plotis yra 16–19 mm. Patelės paprastai būna šiek tiek stambesnės už patinus. Priekiniai sparnai palyginti platūs, su išreikšta, beveik stačiakampe viršūne (apex). Priekinė sparno briauna (costa) turi švelnų linkį, kuris būdingas Archipini tribos lapsukiams. Patinai neturi ryškios kostalinės klostės, kas skiria juos nuo kai kurių kitų šios genties rūšių. Užpakaliniai sparnai gana platūs, suapvalintu išoriniu kraštu, subtiliai šviesesni už priekinius sparnus. Priekinių sparnų fonas varijuoja nuo gelsvai rudos, ochros iki pilkšvai rusvos spalvos. Ant priekinių sparnų išsidėstęs lapsukiams būdingas raštas: įstriža, tamsesnė vidurinė juosta, einanti nuo priekinio krašto link vidinio. Tamsesnė dėmė prie sparno viršūnės krašto. Raštas nėra itin kontrastingas, dažnai atrodo lyg švelniai prislopintas ar ištirpęs fone. Užpakaliniai sparnai vienalyčiai, pilkšvai balti arba šviesiai gelsvi, be ryškių skersinių linijų ar dėmių, pakraščiuose papuošti trumpais, šviesiais kutais. Galva padengta tankiais, prigulusiais ochros spalvos žvyneliais. Akys didelės, tamsios, sudėtinės. Siūliškos, patinų antenos turi labai trumpus, tankius plaukelius (blakstienėles), patelių – plonesnės ir lygesnės. Apatiniai čiupikliai (palpi labiales) gana ilgi, nukreipti į priekį ir šiek tiek į viršų, tankiai apaugę žvyneliais, viršijantys galvos ilgį. Krūtinėlė stambi, spalviškai sutampa su priekinių sparnų pagrindiniu tonu. Pilvelis pilkšvas arba gelsvas, cilindro formos, patelių gale esanti kiaušdėtė ramybės būsenoje yra įtraukta. Būtent vidinė genitalijų struktūra leido šią rūšį priskirti Choristoneura genčiai, nors išoriškai ji labiau primena Pandemis genties drugius. 

     Skraido atvirose, saulėtose kalvų bei šlaitų zonose, esančiose žemiau laurų miškų arba besiribojančios su jais. Nors pats drugys spygliuočiais nesimaitina, jis gyvena kanarinių pušų (Pinus canariensis) miškų aikštelėse ir pakraščiuose, kur gausiai auga jo mitybiniai krūmai. Mėgsta sausas, akmenuotas kalnų vietas, kur natūraliai veši salų endeminiai ankštiniai augalai. Taip pat  aptinkami pakelėse, apleistuose laukuose ir priemiesčių dykvietėse, kur aktyviai plinta invaziniai augalai. Suaugę drugiai skraido pavasario pabaigoje ir vasarą (gegužės–rugpjūčio mėnesiais), priklausomai nuo altitudės (kalnuose vėliau). Dieną jie slepiasi tankioje mitybinių augalų lajoje, o sutemus aktyviai skraido ieškodami partnerių ir deda kiaušinėlius. Juos stipriai vilioja dirbtinės šviesos šaltiniai. Manoma, kad žemesnėse altitudėse, kur šilta ištisus metus, rūšis gali išvystyti daugiau nei vieną generaciją per metus, o aukštikalnėse – tik vieną. Vikšrai maitinasi ant Adenocarpus genties krūmų (pvz., Adenocarpus viscosus) ir krekesų (Globularia spp.). Puikiai prisitaikė prie introdukuoto melsvalapio tabako (Nicotiana glauca), kuris Kanarų salose veši kaip invazinė piktžolė. Vos išsiritę vikšrai slepiasi ir maitinasi augalų audiniuose, o vėliau verpia šilkinius tinklelius – susuka augalo lapus į tūteles. Šiuose slėptuvėse jie saugiai graužia lapus ir vėliau virsta lėliukėmis.