Žvilgūnas Chrysodeixis chalcites yra pelėdgalvių (Noctuidae) šeimos rūšis. 

     Chrysodeixis chalcites drugio išskleistų sparnų plotis siekia 33–44 mm, o priekinių sparnų ilgis yra 15–18 mm. Šio naktinio drugio kūnas yra stambus, o jo krūtinėlę puošia du išraiškingi, aukšti plaukelių kuokštai. Priekiniai sparnai pasižymi bronziniu ar auksiniai rudu atspalviu su metališku blizgesiu. Svarbiausias sparnų rašto bruožas yra dvi šviesios, sidabriškai baltos ovalios dėmės, esančios sparno viduryje. Užpakaliniai sparnai yra pilkai rudi, ties išoriniu kraštu tamsesni, be ryškių raštų. Suaugęs šios rūšies vikšras užauga iki 34–38 mm ilgio. Vikšro kūnas yra šviesiai žalias, su plonomis balsvomis išilginėmis juostelėmis nugaros ir šonų srityse. Kadangi šis kenkėjas turi tik tris poras pilvelio kojų, judėdamas jis charakteringai riečia kūną į kilpą. Vikšro galva yra palyginti maža, žalsva, o jos šonuose kartais matoma tamsi juostelė. Kvėptukai, išsidėstę išilgai kūno šonų, yra šviesūs su siauru tamsesniu apvadu. 

     Savo gimtuosiuose tropikų ir subtropikų regionuose šis drugys aptinkamas atvirose, augalija turtingose vietose: pamiškėse, krūmynuose, dykvietėse, pievose, parkuose ir soduose. Rūšis puikiai prisitaikė prie žmogaus sukurtų biotopų ir dažniausiai veisiasi žemės ūkio naudmenose, ypač daržovių plantacijose ir pramoniniuose vaismedžių soduose. Šiltojo klimato sąlygomis ir šiltnamiuose drugio vystymasis yra nepertraukiamas – per metus gali išsivystyti net iki 9 generacijų. Drugiai yra aktyvūs sutemose ir naktį, o dieną praleidžia pasislėpę po augalų lapais ar kitose tamsiose vietose. Jie noriai skrenda į šviesos ir feromonines gaudykles. Patelės kiaušinėlius deda po vieną arba nedidelėmis grupėmis ant apatinės maistinių augalų lapų pusės. Vikšrai yra tipiški polifagai, mintantys daugiau nei 20 augalų šeimų atstovais. Jie skeletuoja ir graužia lapus, pumpurus bei vaisius. Pajutę pavojų ar sujudinti, vikšrai turi savybę nukristi nuo lapo ir pakibti ant paties išskirto šilkinio siūlo, taip išvengdami plėšrūnų. Vikšrui baigus vystytis, jis suverpia purų šilkinį kokoną apatinėje lapo pusėje, kuriame virsta į žalsvai rudą lėliukę. 

     Rūšis yra savaiminė ir plačiai paplitusi Afrikoje (įskaitant Madagaskarą), Artimuosiuose Rytuose (Izraelyje, Jordanijoje, Irane, Irake) bei Pietų Azijoje (Indijoje). Viduržemio jūros regionas yra pagrindinė šios rūšies paplitimo zona Europoje. Ji nuolat gyvena ir sėkmingai žiemoja pietinėse Europos pakrantėse (Ispanijoje, Italijoje, Graikijoje) bei Atlanto vandenyno salose (Kanarų salose, Madeiroje, Azoruose). Drugys buvo atsitiktinai įvežtas ir nuo 2008 metų užfiksuotas Kanadoje (Ontarijo provincijoje), taip pat periodiškai aptinkamas kelių JAV valstijų (Ohajo, Oregono, Niujorko) pramoniniuose šiltnamiuose. Kadangi šie drugiai pasižymi puikiomis skraidymo savybėmis ir naudojasi oro srovėmis, vasaros pabaigoje ir rudenį jie migruoja toli į šiaurę. Pavieniai migrantai pasiekia Centrinę ir Šiaurės Europą (Vokietiją, Didžiąją Britaniją, Skandinaviją).