Medlaipinės (Dendrobatidae) yra yra beuodegių varliagyvių (Anura) šeima. Šie gyvūnai yra plačiai žinomi dėl savo ryškių įspėjamųjų spalvų ir itin stiprių odos toksinų. 

     Šie smulkūs gyvūnai dažniausiai yra vos 1–6 cm ilgio, o patelės vidutiniškai būna šiek tiek didesnės už patinus. Daugumos rūšių oda yra visiškai lygi, glotni ir nuolat drėgna, o tai palengvina odos kvėpavimą. Ryškios kūno spalvos ir kontrastuojantys raštai (juodos dėmės ar juostos) atlieka vizualinio įspėjimo funkciją plėšrūnams. Kiekvienas individas turi unikalų odos pigmentacijos raštą, leidžiantį herpetologams atpažinti konkrečias varles. Visame odos paviršiuje išsidėsčiusios specializuotos granuliuotos liaukos, kurios išskiria stiprius toksinius alkaloidus. Kiekviena galūnė turi po keturis pirštus, kurių galuose esantys odos sustorėjimai suformuoja specialias plokšteles. Šios pirštų pagalvėlės veikia kaip siurbtukai, padedantys varlėms lengvai sukibti su slidžiais augalų ir medžių paviršiais. Patinų pirštų galai dažnai yra išplatėję ir įgavę širdies formą, o patelių – visiškai apvalūs. Lyginant su kitais beuodegiais varliagyviais, jų užpakalinės galūnės yra palyginti trumpesnės, tačiau labai tvirtos ir raumeningos. Plaukiojamosios plėvės tarp užpakalinių kojų pirštų yra redukuotos arba jų visai nėra, nes šios varlės gyvena sausumoje. Didelės, į šonus iššokusios akys ir horizontalūs vyzdžiai užtikrina puikų erdvinį regėjimą, būtiną aktyviai smulkių vabzdžių medžioklei dieną. 

     Pagrindinė gyvenamoji buveinė yra žemumų ir kalnų atogrąžų lietaus miškai, pasižymintys itin aukšta oro drėgme. Ištisus metus vyrauja pastovi 22–27 °C temperatūra ir didelis kritulių kiekis. Dauguma rūšių gyvena ant žemės, kur slepiasi po nukritusiais lapais, trūnijančia mediena ar samanotais akmenimis. Aptinkamos netoli mažų miško upelių, pelkučių ar laikinų balų. Antžeminės rūšys laikosi išskirtinai miško paklotėje. Ranitomeya ar Oophaga genčių varlytės dažnai lipa į medžius ir gyvena kelių metrų aukštyje. Bromelijinių augalų lapų skrotelėse susikaupusiame vandenyje varlės augina savo buožgalvius. Tai išskirtinai dieniniai plėšrūnai, aktyviai medžiojantys smulkius bestuburius: skruzdes, termitus, erkes ir mažuosius vabalus. Šios varlės pačios nuodų negamina. Jos absorbuoja ir savo odos liaukose sukaupia lipofilinius alkaloidus tiesiogiai iš suėstų nuodingų vabzdžių (ypač tam tikrų skruzdių). Terariumuose auginamos medlaipinės, maitinamos ne tropiniais vabzdžiais, o vaisinėmis muselėmis (Drosophila) ar svirpliais, praranda savo toksiškumą ir tampa visiškai nenuodingos. Patinai aktyviai kovoja dėl teritorijos ir vilioja pateles specifiniais, paukščių čiulbėjimą primenančiais garsais. Skirtingai nuo daugumos varlių, kurios išneršia tūkstančius ikrų vandenyje ir juos palieka, medlaipinės pasižymi išvystytu tėvystės instinktu ir deda vos nuo kelių iki keliolikos ikrų sausumoje. Apvaisinti ikrai dedami ant drėgnų lapų miško paklotėje ar urveliuose. Patinas (rečiau – patelė) juos nuolat saugo ir drėkina savo kūno skysčiais. Išsiritę buožgalviai užlipa ant tėvų nugaros. Suaugęs individas juos po vieną ar kelis išnešioja į saugias mikrobuveines – vandens pilnas bromelijinių augalų lapų skroteles ar medžių dreves. Kai kurių genčių (pvz., Oophaga) patelės reguliariai lanko savo buožgalvius ir maitina juos specialiais neapvaisintais, maistingais ikrais, nes aplinkiniame vandenyje nėra kito maisto. Priklausomai nuo rūšies ir vandens temperatūros, buožgalvio virsmas į mažą varlytę trunka apie 10–12 savaičių. Gamtoje dėl plėšrūnų ir ligų jos gyvena trumpiau, tačiau saugioje terariumo aplinkoje gali išgyventi nuo 5 iki 10–15 metų. 

     Natūraliai paplitusios tik Centrinėje ir Pietų Amerikoje. Centrinėje Amerikoje rūšių arealai driekiasi nuo Nikaragvos, Kosta Rikos ir Panamos iki pat šiaurinių Kolumbijos regionų. Pietų Amerikoje didžiausia šių varlių įvairovė aptinkama šiaurės vakarinėje žemyno dalyje – Amazonės baseine, Andų kalnų rytinėse pašlaitėse bei Brazilijos Atlanto miškuose.