Ūsuotis Deroplia annulicornis yra ūsuotinių (Cerambycidae) šeimos vabalas. Tai endeminė Kanarų salų rūšis. Rūšį dar 1838 metais pirmasis aprašė prancūzų entomologas Gaspard Auguste Brullé, pirminiame aprašyme suteikdamas Cerambyx genties pavadinimą. 

     Vabalas pasižymi pailgu, cilindro formos kūnu, kurio ilgis svyruoja nuo 10 iki 20 milimetrų. Šios rūšies kūno paviršius yra tamsiai rudas arba pilkšvas, tankiai padengtas trumpais plaukeliais. Plaukeliai ant vabalų antsparnių sudaro netolygų, šviesių ir tamsių dėmių raštą, atliekantį puikią maskavimo funkciją. Galva yra plokščia priekinėje dalyje ir nukreipta žemyn, o tai būdinga visiems Lamiinae pošeimio atstovams. Antenos yra ilgos, segmentuotos, o jų nareliai turi aiškiai matomus šviesius žiedus, nuo kurių ir kilo rūšies pavadinimas (annulicornis). Priešnugarėlė yra šiek tiek skersa, jos šonuose esantys gumburėliai ar spygleliai padeda atskirti šią gentį nuo artimų vabalų grupių. Nuo kitų Kanarų salose gyvenančių genčių rūšių, pavyzdžiui, Deroplia albida, šis vabalas skiriasi gerokai tamsesniu kūno atspalviu. Deroplia albida kūnas yra padengtas kur kas šviesesniais, baltais ar gelsvais plaukeliais. Lyginant su mažesne Deroplia niveopicta rūšimi, Deroplia annulicornis yra pastebimai stambesnis vabalas. Deroplia niveopicta antsparniai pasižymi labai kontrastingu, sniego baltumo dėmių raštu, o D. annulicornis raštas yra labiau prislopintas. Nuo Viduržemio jūros regione paplitusios Deroplia troberti rūšies jį galima atskirti pagal subtilius antenų narelių ilgio proporcijų skirtumus. Tiksliam rūšies nustatymui specialistai dažniausiai naudoja mikroskopinius patinėlių genitalijų struktūros skirtumus. 

     Vabalas dažniausiai sutinkamas žemumų ir vidutinio aukščio zonose, kur vyrauja sausrai atsparūs vietiniai krūmai ir puskrūmiai. Ši rūšis dažnai gyvena buveinėse, kur gausiai auga Kanarų saloms būdingi karpažoliniai augalai (Euphorbia) bei kiti sultingi sukulentai. Vabalai aptinkami saulėtuose, akmeninguose šlaituose, kur auga įvairios žolės, laukiniai snapučiai ir kiti sausrai pakantūs žoliniai augalai. Kadangi lervos gali maitintis įvairiais lapuočiais medžiais ir krūmais, šių vabalų galima aptikti ir apleistuose soduose, pakelėse bei priemiesčių žaliosiose zonose. Suaugę vabalai dienos metu meistriškai slepiasi po medžių žieve, sausose šakose arba tankioje žolėje. Aktyvūs jie tampa tik naktį (nuo gruodžio iki gegužės mėnesio), kuomet poruojasi ir ieško tinkamų vietų kiaušinėlių dėjimui. Šio vabalo generacija trunka nuo 1 iki 2 metų, priklausomai nuo klimato sąlygų ir medienos drėgnumo. Didžiąją gyvenimo dalį vabalas praleidžia lervos stadijoje. Išsiritusios lervos graužia takus po augalų žieve ir giliau medienoje. Jos neturi kojų, yra baltos arba gelsvos spalvos, su stipriais žandais, skirtais kietam augaliniam audiniui smulkinti.Lėliukės stadija: Vystymosi pabaigoje lerva medienoje graužia specialią lėliukės kamerą, kurioje virsta lėliuke, o vėliau – suaugusiu vabalu. Lervos yra polifagės. Sėkmingai vystosi žolinių augalų stiebuose, lapuočių medžių ir krūmų šakose. Jos atlieka svarbų vaidmenį organinės medžiagos skaidyme sausose salų ekosistemose.  Suaugę vabalai maitinasi minimaliai (graužia jauną žievę ar lapus), pagrindinė jų funkcija – susirasti partnerį ir padėti kiaušinėlius ant nusilpusių ar džiūstančių augalų dalių. 

     Rūšis paplitusi vakariniuose bei centriniuose Kanarų salų regionuose, ypač Tenerifės bei El Hierro salose.