Skeltaliežuvės varlės (Dicroglossidae) yra beuodegių varliagyvių (Anura) šeima. Anksčiau šios varlės buvo klasifikuojamos kaip tikrųjų varlių (Ranidae) šeimos pošeimis, tačiau šiuolaikiniai molekuliniai tyrimai įrodė jų filogenetinį savarankiškumą. 

     Šeimoje pasitaiko didžiulė dydžių įvairovė – nuo vos 1–2 cm mažylių iki milžiniškų rūšių, sveriančių virš kilogramo. Šios šeimos varlės pasižymi tvirtu, stambiu kūnu ir trumpu kaklu. Daugeliui rūšių būdingos į iltis panašios kaulinės išaugos ant apatinio žandikaulio, naudojamos grobiui sugriebti. Jų liežuvis yra giliai įskeltas gale, todėl šios amfibijos lietuviškai vadinamos skeltaliežvėmis varlėmis. Šių varlių oda gali būti lygi arba nusėta išilginėmis raukšlėmis, karpomis ir gumburėliais. Jų odoje yra gausu liaukų, kurios išskiria gleves ir apsauginius toksinus nuo plėšrūnų. Užpakalinės galūnės yra itin stiprios ir ilgos, pritaikytos galingiems šuoliams bei plaukimui. Tarp užpakalinių kojų pirštų yra gerai išvystytos plaukiojamosios plėvės, padedančios judėti vandenyje. Kūno spalva dažniausiai yra slepiamoji (ruda, pilka arba žalsva), padedanti susilieti su aplinka. Patinai dažnai būna mažesni už pateles, tačiau turi specialius balso maišus ir odos išaugas (tubercula nuptialia) ant priekinių kojų pirštų. 

     Daugelis rūšių gyvena pirminių ir antrinių atogrąžų miškų paklotėje, netoli upelių. Kai kurios gentys prisitaikiusios gyventi greitos tėkmės kalnų upėse ir prie krioklių. Šios varlės itin dažnos ryžių laukuose, drėkinimo kanaluose ir dirbamoje žemėje. Mažesnės rūšys renkasi laikinąsias balas, kūras, ežerų pakrantes ir pelkes. Tam tikros rūšys puikiai toleruoja antropogeninį kraštovaizdį ir aptinkamos netoli kaimų ar sodų. Dauguma šios šeimos atstovų yra naktiniai gyvūnai, dieną praleidžiantys slėptuvėse po akmenimis ar lapais. Kai kurių rūšių patinai agresyviai gina savo teritoriją ir naudoja žandikaulio išaugas kovose su konkurentais. Kiaušinėlius deda tiesiai į vandenį arba ant drėgnų paviršių prie vandens telkinių pakraščio. Buožgalviai turi stiprius burnos diskus, leidžiančius joms prisitvirtinti prie akmenų net srauniuose upeliuose. Tai aktyvūs plėšrūnai, mintantys vabzdžiais, o stambios rūšys (pvz., Limnonectes) suėda kitas varles, krabus ir smulkius graužikus. 

     Šios šeimos varlės yra Senojo Pasaulio amfibijos. Jos plačiai paplitusios tropiniuose ir subtropiniuose Afrikos bei Azijos regionuose. Rūšys gausiai paplitusios Pietų Azijoje (Indijoje, Pakistane, Šri Lankoje), Pietryčių Azijoje (Indonezijoje, Malaizijoje, Filipinuose) bei Rytų Azijoje (pietinėje Kinijoje, Taivane, Japonijoje). Šeimos atstovų aptinkama šiaurės vakarų Afrikoje bei teritorijose į pietus nuo Sacharos dykumos (iki pat Pietų Afrikos Respublikos). Kai kurios sausrą toleruojančios rūšys (pvz., iš Euphlyctis genties) gyvena Pietų Arabijoje, Jemene ir Omane. Arealas rytuose tęsiasi per Malajų salyną iki pat Naujosios Gvinėjos.