Prūsokas Dziriblatta pallidula yra prūsokų (Ectobiidae) šeimos tarakonų rūšis. Tai La Gomeros salos (Kanarai) endemikas. Šią rūšį 1965 metais pirmasis moksliškai aprašė latvių kilmės švedų entomologas Karlis Princis (Kārlis Princis, 1893–1978). K. Princis šį vabzdį iš pradžių aprašė priskirdamas kitai genčiai (tuo metu – Phyllodromica), o vėliau, patikslinus genties kriterijus, rūšis buvo perkelta į Dziriblatta gentį. 

     Šis nedidelis vabzdys yra šviesios gelsvos arba smėlio spalvos, o jo rūšies epitetas pallidula lotynų kalba būtent ir reiškia „blyškusis“. Priešingai nei tamsesnės žemyninės genties rūšys, šis tarakonas turi gerokai mažiau tamsių pigmentinių dėmių ant nugarėlės skydelio (priešnugarėlės). Suaugėlių kūno ilgis yra palyginti mažas ir paprastai neviršija 7–9 mm. Rūšies identifikaciniuose raktuose pagrindiniai diagnostiniai požymiai yra susiję su patinų pilvelio galo ir specializuotų liaukų struktūra. Šios rūšies patinų septintasis pilvelio tergitas (nugaros plokštelė) turi gilią modifikuotą duobutę, kurioje atsiveria gynybinės ar viliojimo liaukos. Pagal taksonominius raktus, Dziriblatta pallidula išsiskiria tuo, kad šios liaukos maišelių skiltys yra itin trumpos ir plačiai suapvalintos, o tai leidžia ją lengvai atskirti nuo giminingos rūšies Dziriblatta bolivari, kurios skiltys yra ilgesnės ir smailėjančios. Liaukinėje duobutėje esantys tvirti šereliai yra tiesūs, tik patys jų galiukai nežymiai užlinkę, o jų kuokšteliai nėra tokie tankūs kaip kitų subgenčių atstovų. Patelių morfologinėje struktūroje esminius atskyrimo bruožus sudaro lytinių skleritų (plokštelių) konfigūracija pilvelio gale. Taip pat šis vabzdys priklauso subgenčiai, kuriai būdingas visiškas arba dalinis sparnų sutrumpėjimas, todėl jie negali skraidyti, o tai juos morfologiškai skiria nuo Ectobius genties rūšių, kurių sparnai pilnai susiformavę. Galiausiai, mikroskopiškai tiriant šią rūšį, identifikaciniuose raktuose pažymimas unikalus porų pasiskirstymas: liaukinės poros ant pilvelio tergitų išsidėsčiusios tankiai nuo ketvirtojo iki dešimtojo segmento, tačiau ant antrojo ir trečiojo segmentų jų yra labai mažai. 

     Vabzdys gyvena viršutiniame žemės/uolienų sluoksnyje, plyšiuose po akmenimis, dirvožemio tuštumose ir po gilia miško paklote, kur palaikoma pastovi drėgmė ir tamsa. Detalių tyrimų apie šios konkrečios rūšies mitybą, gyvenimo trukmę, poravimosi ritualus ar kiaušinių maišelių (ootekų) vystymąsi nėra atlikta. Žinomi tik bendri subgenties ir šeimos bruožai: jie yra naktiniai gyvūnai, o dėl morfologiškai sutrumpėjusių sparnų (brachipterijos) šie vabzdžiai negali skraidyti, todėl juda tik bėgiodami žemės paviršiumi ar plyšiuose.