Kerpytė Eilema albicosta yra erebidų (Erebidae) šeimos, meškučių (Arctiinae) pošeimio drugys. Tai endeminė Kanarų salų rūšis. 

     Kūnas yra pailgas, lieknas ir, lyginant su kitomis meškutėmis, mažiau plaukuotas. Drugiai yra nedideli – jų išskleistų sparnų plotis siekia maždaug 24–28 milimetrus. Priekiniai sparnai yra siauri, pailgi, o ramybės būsenoje drugys juos suglaudžia plokščiai virš pilvelio, primindamas pailgą ritinėlį. Sparnų pagrindinė spalva varijuoja nuo šviesiai pilkos iki gelsvai rudos, o apatinė jų pusė būna pastebimai tamsesnė. Išskirtinis morfologinis bruožas yra šviesi, balkšva arba gelsva priekinių sparnų briauna (costa), pagal kurią rūšis gavo savo lotynišką pavadinimą. Užpakaliniai sparnai yra platesni, ploni, pusiau skaidrūs ir šviesesnės pilkšvos arba gelsvos spalvos nei priekiniai. Ant nedidelės galvos yra siūliškos, plonos antenos, kurios pas patinus neturi didelių plunksniškų ataugų. Kaip ir kitų kerpyčių, šio drugio straubliukas yra trumpas, tačiau funkcionalus, pritaikytas laižyti drėgmę ar skystą maistą. Drugys turi tris poras lieknų bėgamųjų kojų, kurios padeda jam greitai judėti uolų paviršiais ir landžioti į plyšius. Vikšro kūnas yra tamsus, su šviesesnėmis išilginėmis juostomis, padengtas trumpais, šiurkščiais plaukelių kuokštais, padedančiais jam maskuotis ant uolų kerpių. 

     Pagrindinis šios rūšies biotopas yra sausos, akmenuotos vietovės, vulkaniniai šlaitai ir uolų atodangos. Drugys aptinkamas nuo pat vandenyno pakrančių iki kalnuotų vietovių (maždaug 1000 metrų virš jūros lygio). Rūšis puikiai prisitaikė prie žmogaus kaimynystės, todėl dažnai gyvena miestų parkuose, soduose ir ant pastatų sienų, kurios apaugusios mikroskopine augalija. Dėl šilto Kanarų salų klimato šių drugių biologinis ciklas nenutrūksta – suaugėliai skraido ir dauginasi ištisus metus. Tai naktiniai gyvūnai, kurie aktyviausiai skraido sutemose ir naktį, o šviesiuoju paros metu slepiasi uolų plyšiuose ar po akmenimis. Vikšrai naktimis maitinasi ant uolų ir medžių kamienų augančiomis kerpėmis, dumbliais bei smulkiomis samanomis. Dieną uolų plyšiuose besislapstantys vikšrai dėl savo spalvinės gamos ir trumpų plaukelių idealiai susilieja su kerpėmis apaugusiu paviršiumi. Pasiekęs brandą, vikšras plyšyje tarp akmenų iš šilko gijų suverpia ploną kokoną, kuriame virsta tamsiai ruda lėliuke. Suaugę drugiai itin stipriai reaguoja į dirbtinį apšvietimą, todėl naktimis masiškai skrenda prie gatvių žibintų ir pastatų langų.

      Rūšis yra įprasta ir gausi beveik visose pagrindinėse Kanarų salyno salose (Tenerifėje, Gran Kanarijoje, La Gomeroje, La Palmoje, El Here, Lanzarotėje). Vienintelė išimtis – Fuerteventūros sala, kurioje šie drugiai ligi šiol nebuvo aptikti, tikriausiai dėl per didelio sausringumo ir tinkamų uolingų buveinių trūkumo.