Margoji epinocija (Epinotia tedella) yra lapsukių (Tortricidae) šeimos drugių rūšis. 

     Tai nedidelis drugys, išskleistų sparnų plotis tesiekia nuo 10 iki 13 mm. Priekiniai sparnai yra pailgi, palyginti siauri, o jų pagrindinė spalva kinta nuo šviesiai iki tamsiai rudos ar pilkšvos. Sparnų raštas susideda iš daugybės skersinių, banguotų pilkšvai baltų ir sidabriškų juostelių bei linijų. Priekinis kraštas yra išmargintas smulkiais, pakaitomis einančiais baltais ir tamsiais brūkšneliais. Prieš pat sparno viršūnę matoma charakteringa šviesesnė dėmelė arba brūkšnelis, būdingas daugeliui šios genties lapsukių. Užpakaliniai sparnai yra vienodos, monotoniškos pilkos arba rusvai pilkos spalvos, be jokių raštų ar juostų. Sparnų kraštai yra su ilgais, švelniais plaukeliais (blakstienėlėmis), kurie ypač ryškūs ant užpakalinių sparnų. Galva ir kakta yra apaugusios šviesiai gelsvais arba visiškai baltais plaukeliais. Lūpų čiuopikliai (palpai) yra pastebimai šviesūs, ilgi, nukreipti į priekį ir padeda lengviau atpažinti šią rūšį. Ramybės būsenoje drugys sparnus sudeda stogeliu virš pilvelio, todėl jo dryžuotas raštas idealiai susilieja su eglės šakelių bei spyglių aplinka. 

     Gyvena spygliuočių bei mišriuose miškuose, kuriuose auga eglės, taip pat eglučių jaunuolynuose, miško medelynuose ir dekoratyviniuose želdyniuose. Miesto parkai, privačios sodybos ir ypač tankios eglių gyvatvorės – yra itin palankios buveinės šių drugių plitimui. Mitybinis augalas yra paprastoji eglė (Picea abies), tačiau vikšrai kartais gali apsigyventi ir ant introdukuotų eglių rūšių, pvz., sidabrinės eglės. Pradeda skraidyti pavasario pabaigoje, o suaugę drugiai gausiausiai skraido gegužės ir birželio mėnesiais, ypač aktyviai skraidydami vakarais bei naktį. Kiaušinėlių deda ant eglės spyglių, kur patelė po vieną ar nedidelėmis grupėmis sudeda smulkius kiaušinėlius apatinėje spyglių pusėje. Vikšrų elgsena ankstyvoje stadijoje minuoja spyglius, išgrauždami jų vidų ir palikdami tik tuščius apvalkalus. Voratinkliniai lizdai suformuojami vėlesnėse stadijose, kai vikšrai voratinkliniais siūlais suverpia kelis spyglius į purią sankaupą ir maitinasi jais iš išorės. Pažeidimų požymiai ant šakų tampa matomi vasaros pabaigoje ir rudenį, kai suverptų spyglių gniužulai paruduoja, nudžiūsta ir lengvai nubyra nuo vėjo. Žiemoja pilnai užaugę vikšrai, kurie rudenį nusileidžia ant žemės ir pasislepia nukritusiuose spygliuose arba miško paklotėje. Lėliuke virsta ankstyvą pavasarį, kai peržiemojęs vikšras paklotėje suverpia nedidelį kokoną ir virsta lėliuke, iš kurios netrukus išsirita naujos kartos drugys. 

     Paplitimo arealas natūraliai apima didžiąją Palearktikos dalį, driekdamasis per visą vidutinio klimato zoną nuo Vakarų Europos iki Tolimųjų Rytų. Europoje ši rūšis yra labai plačiai paplitusi ir aptinkama visose šalyse, kuriose natūraliai auga arba yra dirbtinai sodinamos įvairios eglių rūšys. Šiaurinė paplitimo riba pasiekia Skandinavijos ir Sibiro taigos šiaurinius pakraščius, kur baigiasi savaiminis eglių paplitimas. Lietuvoje tai viena iš pačių dažniausių eglynų drugių rūšių.