Anatolinis plikaakis scinkas (Ablepharus anatolicus) yra žvynaroplių (Squamata) būrio, scinkinių (Scincidae) šeimos roplių rūšis. Ji yra Turkijos endemikas.

     Suaugę individai kartu su uodega pasiekia apie 13–15 cm ilgį. Liemuo yra itin lieknas, cilindro formos, o galva siaura ir nežymiai atskirta nuo kaklo. Patelės dažnai būna šiek tiek ilgesnės ir sunkesnės už patinus. Kojos yra labai trumpos, plonos ir silpnos. Dėl šios priežasties driežas juda gyvatiškais judesiais, rangydamas visą kūną. Kiekviena koja turi po 5 išvystytus pirštus. Uodega proporcingai stora, palyginti su kūno dydžiu, ir lengvai nulūžta pavojaus atveju. Viršutiniai ir apatiniai vokai yra visiškai suaugę į skaidrią kapsulę. Ši modifikacija visiškai apsaugo akis nuo substrato dalelių, kai driežas rausiasi tarp lapų. Kaip dalis Ablepharus kitaibelii grupės, ši rūšis neturi pilno smulkių žvynelių žiedo aplink akį, kas skiria ją nuo A. pannonicus grupės. Ausų angos būgnelis yra mažas ir gilus, apsaugotas aplinkinių žvynų. Kūno žvynai yra lygūs, blizgūs, glaudžiai prigludę vienas prie kito. Tai sumažina trintį judant po žeme. Nugara yra šviesiai ruda arba bronzinė. Išilgai nugaros driekiasi tamsesnių taškelių arba siaurų brūkšnelių eilės. Nuo šnervių, per akis ir išilgai viso kūno šonų iki uodegos galo eina tamsiai ruda arba juoda išilginė juosta. Pilvelis yra šviesus – melsvai baltas arba pilkšvas, o uodegos apačia link galo gali įgyti gelsvą atspalvį.

     Dažniausiai aptinkami sausose vietovėse, kalvose, krūmynuose ir miško paklotėje tarp nukritusių lapų ar akmenų. Jie yra pakankamai slapti ir didžiąją laiko dalį praleidžia slėpdamiesi. Tai dieniniai driežai, tačiau aktyviausi būna ryte ir vėlyvą popietę, vengdami ekstremalaus vidurdienio karščio. Vasaros karščių metu jų aktyvumas sumažėja, jie pasitraukia giliau į drėgnesnę paklotę. Dėl redukuotų galūnių driežas substratu juda gyvatiškais judesiais. Lapų paklotėje jis tiesiog „plaukia“, o pavojaus atveju staigiai neria gilyn į tarpus tarp akmenų. Rūšis yra kiaušinius dedanti. Patelės deda nedidelę kiaušinių dėtį tiesiai į drėgną dirvą po akmenimis ar pūvančia mediena. Šie scinkai yra sėslūs gyvūnai, turintys labai mažą individualią teritoriją (dažniausiai judėjimo spindulys neviršija kelių dešimčių metrų). Minta smulkiais vabzdžiais, vorais ir kitais nedideliais moliuskais ar bestuburiais.

     Rūšis paplitusi Pietų Turkijoje. Arealas driekiasi nuo Muglos provincijos vakaruose iki Kahramanmarašo provincijos rytuose.