Driežas Anatololacerta finikensis yra žvynaroplių (Squamata) būrio, tikrųjų driežų (Lacertidae) šeimos roplių rūšis. Ši rūšis anksčiau buvo laikoma kito driežo (Anatololacerta oertzeni) porūšiu. Atlikus išsamius genetinius tyrimus, mokslininkai ją išskyrė kaip atskirą rūšį Anatololacerta genties komplekse. 

     Suaugusio driežo kūno ilgis nuo snukio iki kloakos (SVL) siekia apie 7–7,5 centimetro. Uodega itin ilga, dažniausiai du kartus ilgesnė už patį kūną. Galva ir kūnas yra pastebimai plokščios formos. Tai evoliucinis prisitaikymas, leidžiantis driežui lengvai pasislėpti siauruose uolų plyšiuose. Dominuoja tamsiai ruda arba tamsi alyvinė-ruda spalva. Mokslininkų teigimu, Psomi salelės populiacijos individai pasižymi dar tamsesniu, tolygesniu rudos spalvos tonu nei artimos giminingos rūšys. Išilgai nugaros driekiasi dvi šviesesnių, balkšvų ar gelsvų šoninių dėmių eilės, kurios kartais susilieja į vientisas juostas. Tarp šių juostų esantys odos plotai dažnai yra nusėti smulkiais šviesiais taškeliais. Pilvo sritis yra balkšva arba šviesi, o šonuose gali matytis keletas tamsių dėmių. Kai kurių individų gerklė gali turėti rausvą atspalvį. Mokslinėje literatūroje (pavyzdžiui, The Reptile Database aprašymuose) ši rūšis morfologiškai nuo kitų Anatololacerta genties narių atskiriama pagal galvos žvynelių išsidėstymą. Turi trumpesnį pirmąjį smilkinio žvynelį (supratemporale) nei šiauriau gyvenanti A. budaki rūšis.Pasižymi specifiniu nugaros ir aplink kloaką esančių žvynelių skaičiumi. Nugaros raštas yra mažiau kontrastingas, jame nėra ryškios dvigubos nugaros taškų eilės, kas būdinga kitoms šios genties rūšims. 

     Rūšis aptinkama uolėtose kraštovaizdžiuose. Mėgstamiausia aplinka yra karstiniai kalkakmeniai, kur uolienos pilnos natūralių plyšių ir urvelių. Gyvena vietose, kur uolas dengia reti, sausrai atsparūs Viduržemio jūros krūmai. Turkijos žemyninėje dalyje dažnai sutinkami antropogeniniame kraštovaizdyje – senuose griuvėsiuose bei rankomis sumūrytose akmeninėse tvorose. Tai dieninis gyvūnas. Didžiąją laiko dalį driežai praleidžia besišildydami ant saulės apšviestų akmenų, kad pakeltų kūno temperatūrą iki medžiagų apykaitai reikalingo lygio. Pasižymi itin greita reakcija ir dideliu judėjimo greičiu. Dėl plokščio kūno ir stiprių nagų jie geba bėgioti vertikaliais uolų paviršiais bei staigiai pasislėpti siauriausiuose plyšiuose. Patelių kiaušinių dėjimo ciklas sutampa su pavasario pabaiga, o kiaušinius jos slepia drėgnesnėse vietose po akmenimis. Minta smulkiais bestuburiais, daugiausiai vabzdžiais, voragyviais, kirmėlėmis bei lervomis. 

     Ši rūšis laikoma viena rečiausių ir labiausiai lokalių tikrųjų driežų šeimos atstovių Europoje bei Mažojoje Azijoje. Driežai aptinkami Pietvakarių Turkijoje, Antalijos provincijoje, o tipinė jų radavietė yra uolėtos vietovės, esančios apie 3 km į pietvakarius nuo Finikės miesto (pagal kurį rūšis ir gavo pavadinimą). Už Turkijos ribų egzistuoja tik viena unikali izoliuota populiacija. Ji gyvena mažytėje, negyvenamoje Graikijos Psomi salelėje, priklausančioje Kastelorizo (Megisti) archipelagui. Šis faktas oficialiai patvirtintas po 2018 metų genetinių tyrimų.