Geltonkaklė pelė (Apodemus flavicollis) yra pelinių (Muridae) šeimos graužikas. Tai didžiausia pelių genties rūšis Lietuvoje.

     Kūno ilgis siekia 95–133 mm, svoris – 28–60 g. Suaugusio graužiko uodega yra itin ilga, dažniausiai viršijanti paties kūno ilgį, ir turi net iki 220 žvynų žiedų. Šio gyvūno nugara ryškia pilkai ruda ar gelsvai ruda, o šonai pamažu šviesėja. Jos pilvas ir kojų vidinės pusės yra baltos spalvos, sukuriančios griežtą kontrastą su tamsesne nugara. Pagrindinis morfologinis rūšies bruožas – ryški geltona arba gelsvai ruda dėmė ant krūtinės, kuri dažnai suformuoja vientisą apykaklę tarp priekinių kojų. Pelė turi itin dideles, apvalias ausis ir dideles, išsprogusias juodas akis, pritaikytas naktiniam gyvenimui. Jos užpakalinės kojos yra stiprios ir pastebimai ilgesnės už priekines, o tai padeda gyvūnui atlikti ilgus šuolius ir mikliai laipioti. Švelnus ir tankus kailis rudenį tampa dar tankesnis, padėdamas graužikui ištverti žiemos šalčius. Dėl savo grakštaus kūno sudėjimo ir ilgų galūnių geltonkaklė pelė išvaizda primena miniatiūrinę šokliąją pelę. 

     Ši rūšis labiausiai telkiasi brandžiuose lapuočių ir mišriuose miškuose, ypač ąžuolynuose, skroblynuose, bukų miškuose. Jos taip pat dažnos senuose parkuose, soduose, krūmais apaugusiuose upių slėniuose bei miško kirtavietėse. Lizdus įsirengia giliuose (iki 1,5 m) urvuose po medžių šaknimis ar kelmais. Dėl puikių laipiojimo įgūdžių jos dažnai apsigyvena medžių uoksuose ar paukščių inkiluose, kartais net kelių metrų aukštyje. Šaltuoju metų laiku, ypač rudenį, geltonkaklės pelės neretai migruoja į žmonių sodybas, pamiškių namus, sandėlius ar kluonus, ieškodamos maisto bei saugaus prieglobsčio žiemai. Tai naktinis gyvūnas, aktyviausiai veikiantis sutemose ir naktį. Geltonkaklės pelės yra aktyvios ištisus metus ir nepasineria į žiemos miegą. Mitybos pagrindą sudaro didelės maistingos sėklos – gilės, lazdynų riešutai, bukų sėklos, klevų ir uosių sparnavaisiai. Jos taip pat ėda uogas, pumpurus, grybus ir augalų šaknis, o pavasarį bei vasarą mitybą papildo vabzdžiais, jų lervomis ir net paukščių kiaušiniais. Rudenį pelės demonstruoja stiprų instinktą rinkti ir slėpti maisto atsargas žiemai savo urvuose, po samanomis ar drevėse. Viename slėptuvėje jos gali sukaupti iki kelių kilogramų riešutų ir gilių. Veisimosi sezonas trunka nuo kovo iki spalio. Esant gausiam maisto (pavyzdžiui, gilių) derliui, jos gali pradėti daugintis net žiemos pabaigoje. Per metus patelė atsiveda 2–3 vadas, nėštumas trunka apie 25–26 dienas, o vienoje vadoje gimsta 4–7 jaunikliai, kurie subręsta jau po kelių mėnesių. 

     Rūšis aptinkama nuo Vakarų Europos iki Uralo kalnų rytuose. Šiaurėje jos paplitimo riba siekia Skandinavijos pietinę dalį ir Didžiąją Britaniją (daugiausia Angliją ir Velsą). Pietų Europoje geltonkaklė pelė yra labiau kalnuotų vietovių gyventoja, tuo tarpu Vidurio ir Šiaurės Rytų Europoje ji puikiai prisitaikiusi gyventi lygumų miškuose. Jos arealas pietryčiuose taip pat apima Turkiją bei Artimųjų Rytų regionus. Lietuvoje ši rūšis gyvena visoje teritorijoje ir yra viena iš pačių dažniausių bei gausiausių pelių rūšių.