Kryžiuotis Araneus bufo yra kryžiuotinių (Araneidae) šeimos voras. Tai endeminė Kanarų salų rūšis, kurią 1941 metais pirmasis aprašė prancūzų arachnologas Jacques Denis.

     Kaip ir kitiems šios šeimos atstovams, šiam voragyviui būdingas itin ryškus lytinis dimorfizmas, lemiantis didelius patelių ir patinų išvaizdos skirtumus. Subrendusios patelės kūno ilgis paprastai siekia apie 15 milimetrų, tuo tarpu patinas yra kur kas mažesnis ir užauga vos iki 5 milimetrų. Voras turi tvirtą, kompaktišką galvakūtinę, prie kurios tvirtinasi keturios poros nariuotų kojų. Didžiausią kūno dalį sudaro didelis, platesnis priekinėje dalyje ir link galo siaurėjantis pilvelis. Patelės pilvelio viršutinėje pusėje išsiskiria gumburėliai, kurie suteikia kūnui grublėtą, nelygią tekstūrą. Šios rūšies kūno dangoje dominuoja įvairūs rudi, pilkšvi bei tamsūs atspalviai, padedantys vorui puikiai užsimaskuoti aplinkoje. Patinų pilvelis yra pastebimai siauresnis, pailgesnis, o jų kojos, lyginant su bendru kūno proporcijų santykiu, atrodo ilgesnės nei patelių. Burnos aparate esančios heliceros yra gerai išvystytos ir pritaikytos grobiui sugriebti bei paralyžiuoti. Galvakūtinės priekyje išsidėsčiusios aštuonios paprastosios akys užtikrina platų matymo lauką artimoje aplinkoje. Galūnėse esantys jutiminiai plaukeliai jautriai reaguoja į voratinklio gijų virpesius, kai į jį pakliūva grobis. 

     Vorai mezga tinklus tarp žolės stiebų, krūmokšnių bei sausų viržių plotų, paplitusių visoje salų teritorijoje. Skirtingai nuo daugelio kitų kryžiuočių, ši rūšis puikiai toleruoja sausą salų klimatą ir yra dažnai stebima pusdykumių tipo augalijoje bei kserofitiniuose krūmynuose. Neretai aptinkami vietiniuose soduose, pakelėse bei priemiesčių žaliosiose zonose, kur randa tinkamų atramų savo tinklams tvirtinti. Subrendusi patelė mezga didelius, taisyklingus, vertikalius apskritus tinklus. Šių tinklų centre arba pakraštyje dažnai galima pastebėti sutvirtintą baltą, zigzago formos gijų juostą – stabilimentą. Kaip ir kiti kryžiuočiai, Araneus bufo yra plėšrūnas. Pagrindinį jo racioną sudaro į voratinklį įsipainioję skraidantys bei šokinėjantys vabzdžiai, kuriuos voras staigiai paralyžiuoja helicerų nuodais ir apsuka šilkinėmis gijomis. Vorai yra aktyviausi šiltuoju paros metu, kai skraido daugiausia potencialaus grobio, tačiau pačius tinklus jie dažniausiai atnaujina arba mezga naktį ar ankstyvą rytą. 

     Šis voras yra paplitęs centrinėse ir rytinėse Kanarų salyno dalyse: Tenerifėje, Gran Kanarijoje, Lansarotėje ir Fuerteventūroje.