Meškutės (Arctiinae) yra drugių (Lepidoptera) būrio, erebidų (Erebidae) šeimos pošeimis. Šiai grupei visame pasaulyje priklauso apie 11 000 rūšių. Anksčiau meškutės buvo laikomos atskira šeima, tačiau atlikus išsamius genetinius ir anatominius tyrimus, mokslininkai meškutes priskyrė prie kur kas didesnės erebidų šeimos. 

     Meškučių kūnas dažniausiai yra stambus, tvirtas ir tankiai apaugęs švelniais plaukeliais. Ant galvos yra stambios briaunotos arba plunksniškos antenos, kurios padeda patinams užuosti patelių feromonus. Daugelio rūšių straubliukas yra sunykęs arba labai trumpas, todėl suaugę drugiai visiškai neminta ir gyvena iš vikšro stadijoje sukauptų maisto medžiagų. Krūtinės segmentuose išsivystę stiprūs raumenys, o jos apačioje yra unikalūs timpaniniai (klausos) organai, skirti fiksuoti šikšnosparnių skleidžiamą ultragarsą. Užpakalinės krūtinės dalies šonuose esantys timbaliniai organai geba patys generuoti aukšto dažnio spragsėjimus, kuriais drugiai klaidina plėšrūnus. Priekiniai sparnai paprastai yra siauri ir tamsiai margi, atliekantys slepiamąją funkciją, o užpakaliniai sparnai – platūs, ryškių spalvų (raudoni, geltoni), skirti baidyti priešus. Drugiai turi tris poras stiprių bėgamųjų kojų, kurių blauzdose (ypač užpakalinėse) yra išsidėstę pentinai. Pilvelis dažnai būna ryškiai dryžuotas arba dėmėtas, o jame slepiasi stambios liaukos, pavojaus atveju išskiriančios aitraus kvapo ar toksišką gynybinį skystį. Šio pošeimio vikšrai pasižymi išskirtine išvaizda – jų kūnas nusėtas karputėmis, iš kurių auga tankūs, ilgi ir šiurkštūs apsauginiai plaukeliai. 

     Daugelis meškučių rūšių renkasi sausas arba drėgnas pievas, pamiškes, viržynus ir upių slėnius. Kerpytės (Lithosiini) yra glaudžiai susiję su miškingomis vietovėmis (tiek spygliuočių, tiek lapuočių miškais), nes ten gausu jų maisto šaltinių. Tam tikros plačiai paplitusios meškučių rūšys, pavyzdžiui, keršasparnė meškutė, yra dažnos miestų želdynuose, skveruose bei priemiesčių sklypuose. Tai tipiški naktiniai drugiai, skrendantys į dirbtinius šviesos šaltinius, tačiau kai kurios ryškiaspalvės rūšys yra aktyvios ir saulėtą dieną. Didelės dalies rūšių suaugėliai turi redukuotą (sunykusį) straubliuką, todėl visiškai neminta ir gyvena vos kelias savaites – tik tam, kad suporuotų ir padėtų kiaušinėlius. Tikrųjų meškučių vikšrai yra plataus profilio polifagai – jie minta įvairiais žoliniais augalais (kiaulpienėmis, dilgėlėmis, gysločiais). Tuo tarpu kerpyčių vikšrai turi siaurą specializaciją ir graužia medžių žievės kerpes bei samanas.Vikšrai, ėsdami nuodingus augalus (pvz., žiles ar jonažoles), sugeba suorganizuoti ir savo kūne sukaupti augalinius alkaloidus. Šios medžiagos paverčia patį vikšrą ir iš jo išsivysčiusį drugį nuodingu bei neskaniu plėšrūnams. Meškutės dažniausiai žiemoja vikšro stadijoje, o pavasarį virsta lėliukėmis. Prieš virsmą vikšras iš savo plaukelių ir verpalų supina tankų apsauginį kokoną ant žemės, po nukritusiais lapais ar samanomis.

     Drugiai yra paplitę visame pasaulyje, išskyrus Antarktidą. Didžiausia rūšių įvairovė telkiasi tropikuose, ypač Centrinėje ir Pietų Amerikoje bei Indo-Malajų regione.