Žievėsprindis Ascotis fortunata yra sprindžių (Geometridae) šeimai priklausanti drugių rūšis. Tai Makaronezijos endemikas. 

     Tai vidutinio dydžio naktinis drugys, kurio išskleistų sparnų plotis siekia nuo 35 iki 50 milimetrų. Šios rūšies suaugėliams būdingas itin stiprus lytinis dimorfizmas, lemiantis ryškius patinų ir patelių išvaizdos skirtumus. Patinų antenosyra plunksniškos, skirtos patelių skleidžiamiems feromonams užuosti, o patelių – siūliškos ir lygios. Drugiai yra ypatingai kintamos išvaizdos (gali skirtis jų spalvos ir raštai). Priekinių sparnų viršutinė pusė pasižymi maskuojamąja spalva: dominuoja pilki, rudi ir balkšvi atspalviai, imituojantys medžių žievę. Sparnų raštą sudaro banguotos skersinės linijos ir tamsi vidurinė dėmė (discalis), kuri padeda paslėpti drugio kūno kontūrus jam ilsintis. Užpakaliniai sparnai savo spalviniu tonu ir raštu yra panašūs į priekinius, o jų išorinis kraštas yra šiek tiek dantyta linija. Burnos organai yra virtę gerai išsivysčiusiu, susisukančiu čiulpiamuoju straubliuku (proboscis), pritaikytu maitintis augalų nektaru.Šių drugių pilvelis (abdomen) yra pailgas, cilindro formos, o patelių kūnas dažnai būna stambesnis ir masyvesnis nei patinų. Vikšrai turi tik dvi poras pilvinių kojų, todėl juda kūnų kilpiniu būdu, kuris yra būdingas visiems sprindžiams. Vikšrai turi gumburėlius bei ataugas, kurios idealiai atkartoja augalų šakelių struktūrą ir tekstūrą. 

     Laurų miškai yra svarbiausias šių drugių biotopas. Drėgni, subtropiniai laurų miškai suteikia idealias sąlygas veistis ir gausią mitybinę bazę. Rūšis dažnai aptinkama atviruose spygliuočių (Kanarinių pušų) miškuose bei sausesnėse zonose, kur auga sotvarai (Myrica faya) ir kiti sumedėję krūmai. Šie naktiniai drugiai puikiai toleruoja žmogaus kaimynystę. Jie sėkmingai kolonizuoja kultūrinį kraštovaizdį – sodus, parkus, dekoratyvinių augalų medelynus ir pačias žmonių gyvenvietes. Suaugę drugiai aktyviai skraido ištisus metus be ryškios sezoninės pertraukos. Jie yra naktiniai gyvūnai, dieną praleidžiantys ramybės būsenoje, o sutemus aktyviai skrendantys į dirbtinius šviesos šaltinius. Vikšrai yra polifagai – jie neturi vieno konkretaus mitybinio augalo ir graužia įvairių krūmų bei žolių lapus. Tarp pamėgtų augalų minimi sotvarai (Myrica), švitrūnai (Cistus) ir kiti vietiniai bei introdukuoti sumedėję augalai. Šviesiuoju paros metu jie nejudėdami slepiasi ant augalų stiebų, kamienų arba tiesiogiai prie krūmo pagrindo – kartais net negiliai įsirausia į purią dirvą, kad išvengtų plėšrūnų. Pasiekęs reikiamą dydį, vikšras nusileidžia ant žemės ir virsta lėliuke dirvožemyje arba po nukritusiais lapais. 

     Ši rūšis aptinkamas Kanarų salose, Azoruose ir Madeiroje.