Autostichidae yra drugių (Lepidoptera) šeima, priklausanti čiuopiklinių kandžių (Gelechioidea) antšeimiui. XIX a. pabaigoje ir XX a. entomologai Edward Meyrick bei Le Marchand šiuos drugius priskyrė Gelechiidae šeimai. Tik 1998 m. mokslininkas Ronald W. Hodges atliko esminę reviziją ir, remdamasis specifine genitalijų bei pilvelio morfologija, pakėlė šią grupę į savarankiškos Autostichidae šeimos lygmenį. 

     Šių smulkių mikrodrugių išskleistų sparnų plotis dažniausiai siekia nuo 8 iki 20 mm. Jų kūno ir sparnų spalva yra neišvaizdi, vyrauja pilki, rudi, gelsvi bei juodi atspalviai su tamsiomis dėmėmis. Galva yra padengta prigludusiais žvyneliais, o straubliuko pamatas – tankiais plaukeliais. Tupėdamas drugys sparnus sudeda plokščiai arba stogeliu virš pilvelio, todėl jo išvaizda tampa labai pailga. Nuo kitų Gelechioidea antšeimio šeimų Autostichidae suaugėliai patikimai skiriasi tik pagal vidines genitalijų struktūras ir spygliškus šerelius ant pilvelio tergitų viršutinės dalies. Pvz., plačiasparnių čiuopiklinių kandžių (Oecophoridae) šeimos atstovai dažniausiai yra kur kas ryškesnių spalvų bei platesnių priekinių sparnų. Tuo tarpu pjautasparnės čiuopiklinės kandys (Gelechiidae) skiriasi savo užpakalinių sparnų forma, kurios išorinis kraštas po viršūne yra įgaubtas. Skirtingai nuo makštikandžių (Coleophoridae), Autostichidae drugiai neturi itin siaurų, lancetiškų sparnų su labai ilgais skiauterėtais pakraštiniais plaukeliais. Taip pat šie drugiai neturi specifinių, stipriai į viršų užlenktų bei labai ilgų lūpų čiuopiklių, būdingų gražiosioms čiuopiklinėms kandims (Cosmopterigidae). 

     Dauguma šios šeimos rūšių (ypač iš Symmocinae pošeimio) renkasi sausas, saulėtas, smėlėtas ar uolėtas vietoves. Didžiausia jų įvairovė sutinkama Viduržemio jūros regione bei sausringose Azijos dalyse. Vidutinių platumų juostoje (įskaitant Lietuvą) šie drugiai aptinkami mišriuose bei lapuočių miškuose, parkuose ar senuose soduose, kur yra storas nukritusių lapų sluoksnis. Suaugėlius dienos metu dažnai galima pamatyti tupinčius ant uolų atodangų, akmeninių tvorų ar pastatų sienų, kur jie puikiai susilieja su aplinka. Priešingai nei dauguma Gelechioidea atstovų, kurie graužia gyvus augalų lapus, Autostichidae vikšrai dažniausiai yra detritofagai arba saprofagai. Jie minta pūvančiomis augalų liekanomis, sausais nukritusiais lapais, džiūstančia mediena, samanomis bei kerpėmis. Kai kurių pošeimių (pvz., Holcopogoninae) vikšrai sėkmingai vystosi ir minta sausame stambių žolėdžių gyvūnų (pvz., galvijų) mėšle. Suaugę drugiai yra naktiniai gyvūnai. Jie skraido sutemose bei naktį.  Noriai skrenda prie dirbtinės šviesos šaltinių. Po sėkmingo poravimosi patelės kiaušinėlius deda tiesiai ant būsimo vikšrų maisto šaltinio arba labai arti jo. Tai gali būti nukritusių lapų paklotė, pūvanti mediena, samanų sąžalynai ar net sausas gyvūnų mėšlas. Kiaušinėliai dažniausiai yra labai maži, paslėpti plyšiuose ar po organinėmis liekanomis, kad būtų apsaugoti nuo plėšrūnų ir išdžiūvimo. Išsiritę vikšrai iškart pradeda maitintis yrančiomis medžiagomis. Jie verpia šilkinius takus, vamzdelius ar voratinklines pastoges tarp nukritusių lapų, kuriose saugiai gyvena ir maitinasi. Vidutinių platumų klimato zonoje (pvz., Europoje) šie drugiai per metus išaugina vieną generaciją (kartą). Žiemoja paprastai vikšro stadijoje, pasislėpę giliai miško paklotėje, dirvos paviršiuje ar po žieve. Pavasarį arba vasaros pradžioje, baigęs vystytis, vikšras virsta lėliuke tame pačiame voratinkliniame kokone, kuriame maitinosi. Po kelių savaičių iš lėliukės išsirita naujos kartos suaugęs drugys. 

     Autostichidae šeimos drugiai yra paplitę visame pasaulyje, tačiau didžiausia jų įvairovė ir gausa koncentruojasi sauso bei šilto klimato zonose. Daugiausia rūšių aptinkama sausringuose regionuose aplink Viduržemio jūrą, Artimuosiuose Rytuose, Centrinėje Azijoje bei Šiaurės Afrikoje. Ši šeima pasižymi unikaliomis endeminėmis rūšimis salynuose; pvz., Galagete gentis yra aptinkama tik Galapagų salose.