Mažasis bombožygis (Brachinus explodens) yra žyginių (Carabidae) šeimos vabalas, priklausantis vabalų bombožygių genčiai. Ši rūšis geriausiai žinoma dėl savo unikalaus ir efektyvaus gynybinio mechanizmo – gebėjimo iššauti karštą, toksišką cheminių medžiagų mišinį į užpuolikus.

     Smulkus vabalas, kūno ilgis siekia 5–7,5 mm. Ryškus kontrastas tarp kūno dalių (įspėjamoji spalva). Galva ir priešnugarėlė ryškiai raudonai rudos arba plytinės spalvos. Antsparniai tamsiai mėlyni, melsvai žali arba beveik juodi. Kojos ir antenos taip pat raudonai rudos. Pailga, galva siauresnė už priešnugarėlę, o antsparniai platėja į galą (kriaušės formos siluetas). Skirtingai nei daugelio kitų žygių, antsparnių paviršius yra padengtas labai smulkiais, švelniais plaukeliais (atrodo matiniai), su neryškiomis išilginėmis vagelėmis. Antsparnių galai lyg nukirsti, todėl pilvelio galas gali būti šiek tiek matomas. Priešnugarėlė širdies formos, jos plotis beveik lygus ilgiui, paviršius taškuotas. Antenos ilgos, siūliškos, susideda iš 11 narelių. Kojos pritaikytos greitam bėgimui (būdinga žygiams). Nors iš išorės nesimato, pilvelio gale vabalas turi specializuotas pirogenines liaukas, juose saugomi hidrochinonai ir vandenilio peroksidas. Sienelės padengtos storasluoksne kutikula ir raumenimis. Čia išskiriami fermentai (katalazės ir peroksidazės), sukeliantys staigią egzoterminę reakciją. Pilvelio galas yra labai lankstus, todėl vabalas gali „vamzdį“ nukreipti beveik bet kuria kryptimi (net į priekį virš savo nugaros). 

     Mėgsta atviras, saulėtas ir gerai įšylančias vietas. Dažniausiai aptinkamas pietiniuose šlaituose. Tipinės vietos jų vietos yra sausos pievos ir ganyklos, atviri laukai ir dirvonai, karjerų pakraščiai ir pakelės, reti krūmynai su atviros žemės lopinėliais. Dienos metu vabalai slepiasi po akmenimis, medžių šakomis ar giliai žolėje, kad išvengtų tiesioginio perkaitimo ir plėšrūnų. Aktyvūs tampa prieblandoje arba naktį. Šios rūšies lervos yra kitų vabalų (dažniausiai lapgraužių) lėliukių ektoparazitai.

     Rūšis aptinkama beveik visoje Pietų ir Vidurio Europoje. Ji paplitusi nuo Pirėnų pusiasalio iki Balkanų ir Skandinavijos pietinių dalių. Įdomu tai, kad šie vabalai paprastai vengia Alpių aukštikalnių. Arealas driekiasi per Mažąją Aziją, Kaukazą, Vidurinę Aziją iki pat Sibirio rytinių dalių. Taip pat fiksuojami radiniai Šiaurės Afrikos Viduržemio jūros pakrantėse.