Azijinis buivolas (Bubalus bubalis) yra jaučių (Bovinae) pošeimio dykaraginis (Bovidae) žinduolis. Šiuolaikiniai naminiai buivolai kyla iš azijinio laukinio buivolo, kuris klasifikuojamas kaip atskira rūšis – Bubalus arnee (šiuo metu ši rūšis yra kritiškai nykstanti ir gyvena tik keliuose rezervatuose Azijoje). Šis buivolas buvo prijaukintas nepriklausomai dviejuose centruose: upinis tipas (Bubalus bubalis bubalis) maždaug prieš 6300 metų Indijos subkontinente, o pelkinis (Bubalus bubalis kerabau) – prieš 3000–7000 metų Kinijos ir Pietryčių Azijos regione. Visi šie šiuolaikiniai naminiai gyvūnai kyla iš laukinio azijinio buivolo (Bubalus arnee), o jų geografinis išplitimas lėmė skirtingą genetinę ir anatominę šių dviejų tipų raidą. Šiuolaikiniai genetiniai, citogenetiniai ir molekuliniai tyrimai atskleidė tokius didelius skirtumus tarp upinių ir pelkinių buivolų, kad biologai vis garsiau siūlo juos laikyti dviem visiškai atskiromis rūšimis (atitinkamai Bubalus bubalis ir Bubalus kerabau), o ne vienos rūšies porūšiais.

     Tai yra itin stambus ir galingo sudėjimo gyvūnas, kurio pečių aukštis ties ketera gali siekti 1,5–1,9 metro, o kūno masė svyruoja nuo 250 iki 550 kilogramų. Šių gyvūnų liemuo yra statiško stačiakampio formos, krūtinės ląsta gili bei plati, o nugara tiesi su aiškiai išreikšta ketera. Galva yra pailga su santykinai siauru snukiu, plačia, plokščia kakta ir mažomis, horizontaliai nukreiptomis ausimis. Esminis abiejų lyčių morfologinis bruožas yra įspūdingi, dideli, giliai briaunoti ir skerspjūvyje tribriauniai ragai, kurie gali išaugti ilgesni nei 1,5 metro. Upinio tipo buivolų ragai auga žemyn ir atgal, o vėliau spirale riečiasi į viršų, tuo tarpu pelkinio tipo ragai plečiasi į šonus ir sudaro platų pusmėnulį kaktos plokštumoje. Suaugusių gyvūnų oda yra labai stora, tamsiai pilkos, rudašonės arba juodos spalvos, pasižyminti minimaliu prakaito liaukų skaičiumi. Kailis yra retas, susidedantis tik iš šiurkščių, tamsių akuotplaukių, o tankios šiltos pavilnės šie atogrąžų gyvūnai visiškai neturi. Galūnės yra trumpos, storos ir labai tvirtos, su lanksčiais sąnariais, leidžiančiais gyvūnui lengvai judėti klampiuose substratuose. Platūs, toli vienas nuo kito skėstis galintys pirštai užsibaigia didelėmis, plokščiomis kanopomis, kurios padidina atraminį plotą ir neleidžia gyvūnui giliai grimzti į purvą. Ilga uodega siekia kulno sąnarius, o jos gale yra vešlus plaukų teptukas, padedantis efektyviai vaikyti kraujasiurbius vabzdžius. 

     Domestikuoti buivolai gyvena tradiciniuose kaimo ūkiuose, didelėse pieno fermose (pvz., Italijoje, Indijoje) bei užliejamose žemės ūkio naudmenose. Skirtingai nuo kitų naminių gyvūnų, buivolų ūkiuose ganyklose privalo būti įrengti dirbtiniai tvenkiniai, vandens purkštuvai arba purvo duobės. Jei ūkininkas neužtikrina priėjimo prie vandens vėsinimuisi, domestikuoti buivolai patiria stiprų šiluminį stresą, krenta jų pieningumas ir sutrinka reprodukcija. Pelkinio tipo naminiai buivolai turi unikalią nagų ir kojų sąnarių anatomiją, kuri leidžia jiems dirbti ten, kur joks traktorius ar kitas gyvūnas nepraeitų – giliame, klampiame ryžių laukų purve. Ūkiuose jie dažnai šeriami tuo, kas lieka nuo kitų gyvūnų – ryžių šiaudais, cukranendrių likučiais ar prastos kokybės pakrančių žole. Jų virškinimo traktas dėl specifinių mikroorganizmų sugeba iš šio skurdaus maisto pasisavinti maksimalų energijos kiekį. Domestikuoti buivolai gyvena ir išlieka produktyvūs gerokai ilgiau nei pramoninės karvės – jie ūkiuose sėkmingai dirba arba duoda pieną iki 20–25 metų. Tai itin protingi ir socialūs naminiai gyvūnai, prisirišantys prie savo šeimininko. Azijoje dažnai galima pamatyti vaizdą, kaip mažas vaikas visiškai saugiai valdo ir jodinėja ant milžiniško, toną sveriančio naminio buivolo, nes gyvūnas yra ramaus ir flegmatiško charakterio. Tiek patelės, tiek patinai lytiškai subręsta vėliau nei daugelis kitų naminių žolėdžių. Patelės pirmą kartą sėklinamos ar kergiamos tik sulaukusios 24–36 mėnesių (2–3 metų) amžiaus, o patinai vaisingi tampa maždaug nuo 24 mėnesių. Nors ūkiuose buivolai gali daugintis ištisus metus, jie išlaiko stiprų sezoninį ritmą. Didžiausias lytinis aktyvumas ir sėkmingas apvaisinimas vyksta rudenį ir žiemą, kai sumažėja aplinkos temperatūra ir sutrumpėja dienos ilgumas. Nėštumas trunka vidutiniškai 300–340 dienų (apie 10–11 mėnesių). Įdomu tai, kad pelkinio tipo buivolių nėštumas yra ilgesnis (apie 330–340 dienų) nei upinio tipo (apie 300–315 dienų). Šios rūšies vislumas yra nedidelis – patelė vados metu atveda tik vieną jauniklį (buliuką arba telyčaitę). Dvyniai pasitaiko labai retai (mažiau nei 1 % atvejų). Dėl ilgo nėštumo ir po gimdymo sekančio ilgesnio lytinio ciklo atsistatymo periodo, domestikuota buivolė jauniklio susilaukia kas 380–500 dienų (dažniausiai kas 15–18 mėnesių). Pieno ūkiuose buivolės melžiamos apie 250–300 dienų per metus, o tradiciniuose ūkiuose jauniklis prie motinos paliekamas žisti mažiausiai 6–9 mėnesius. 

     Azijoje sutelkta net 95–97 % visos pasaulio buivolų populiacijos. Čia gyvūnai pasiskirstę pagal savo evoliucinį tipą. Pietų Azijoje (Upinis tipas) lyderė yra Indija (joje gyvena virš 100 mln. buivolų), taip pat milžiniškas skaičius auginamas Pakistane ir Bangladeše. Čia jie yra pagrindiniai pieno pramonės gyvūnai. Pelkinio tipo buivolai plačiai paplitę Kinijoje, Vietname, Tailande, Indonezijoje ir Filipinuose (kur jis, vadinamas carabao, yra nacionalinis šalies gyvūnas). Šiuose regionuose jie dominuoja kaimo vietovėse kaip nepakeičiama jėga ryžių auginime. Europoje buivolai auginami specializuotuose pieno ūkiuose. Italija yra svarbiausias buivolų auginimo centras Europoje (daugiausiai Kampanijos ir Lacijo regionuose). Čia auginami upinio tipo galvijai, iš kurių pieno gaminama visame pasaulyje vertinama tikroji mocarela (Mozzarella di Bufala Campana). Mažesnės populiacijos auginamos Rumunijoje, Bulgarijoje, Graikijoje, Albanijoje, Vengrijoje bei Vokietijoje. Šiose šalyse jie dažnai naudojami ne tik pienui, bet ir ekologiniam ganyklų tvarkymui bei šlapynių priežiūrai. Egipte Nilo upės slėnyje ir deltoje buivolai buvo introdukuoti dar viduramžiais ir dabar yra viena svarbiausių šalies gyvulininkystės šakų. Didelės populiacijos auginamos Brazilijoje (ypač Amazonės upės deltoje ir Marožo saloje), taip pat Kolumbijoje ir Venesueloje, kur jie puikiai toleruoja užliejamas, drėgnas ganyklas. Australijoje į Šiaurės teritoriją XIX a. įvežti naminiai buivolai vėliau pabėgo į laisvę. Šiandien ten gyvena milžiniška, sulaukėjusių azijinių buivolų populiacija, kuri aktyviai medžiojama ir reguliuojama dėl daromos žalos vietinei ekosistemai.