Klykuolė (Bucephala clangula) yra žąsinių (Anseriformes) būrio paukštis.  

      Tai vidutinio dydžio antis, kurios kūno ilgis siekia 40–51 cm, o išskleistų sparnų ilgis – 77–83 cm. Patinai yra stambesni (0,9–1,4 kg), patelės lengvesnės (0,5–1,2 kg). Galva didelė, kiek trikampiška arba aukštyn smailėjanti. Akių ryškiai geltonos (auksinės) rainelės yra skiriamasis abiejų lyčių bruožas. Pasižymi ryškiu lytiniu dimorfizmu. Patino vasaros periodu galva yra juoda su ryškiu metališku žaliu žvilgesiu. Tarp snapo ir akies yra ryški apvali balta dėmė. Nugara, uodega ir sparnų dalis – juodi. Kaklas, krūtinė, pilvas ir šonai – sniego baltumo, todėl vandenyje paukštis atrodo labai šviesus. Snapas trumpas, juodas. Kojos ryškiai oranžinės ar geltonai oranžinės. Patelės yra kuklesnės. Jų galva tamsiai ruda (šokoladinė), be baltos dėmės prie snapo. Aplink kaklą dažnai matoma šviesi, balsva „apykaklė“. Nugara ir šonai pilki, krūtinė ir pilvas balti. Snapas juosvas, dažnai su geltona juostele ar dėmele netoli galo (ypač pavasarį). Skrisdami šie paukščiai sparnais sukelia specifinį, toli girdimą švilpiantį garsą. Nuo to garso ir kilo lietuviškas pavadinimas „klykuolė“.

     Perėjimo metu jų pagrindinis biotopas yra taiga ir mišriųjų miškų zona. Lietuvoje jos aptinkamos prie ežerų, upių ir tvenkinių, kurie ribojasi su brandžiais miškais, būtinais lizdavietėms (uoksams) rasti. Pirmenybę teikia skaidraus vandens telkiniams, kuriuose nėra gausios augalijos, nes tai palengvina nardymą ir grobio paiešką. Žiemojimo metu migruoja į pietus arba link neužšąlančių vandens telkinių. Žiemą dažnai matomos pajūryje, įlankose, estuarijose, taip pat didelėse, srauniose upėse (pvz., Nemune ties Kaunu ar Prienais), kurios ilgai neužšąla. Tai drevinis paukštis, pasižymintis sudėtingais ir triukšmingais tuoktuvių ritualais, kurie prasideda dar žiemavietėse. Klykuolės agresyvūs ir teritoriniai paukščiai, dažnai konkuruojantys dėl lizdaviečių. Natūraliai peri senų medžių (ąžuolų, drebulų, pušų) uoksuose, dažnai pasinaudoja juodųjų meletų iškaltomis ertmėmis. Labai gerai užima jiems iškeltus inkilus. Inkilai, dėl stambios galvos ir kūno formos, klykuolėms reikalingi su gana didele landa (apie 10–12 cm skersmens). Patelė deda 8–11 (kartais iki 17) melsvai žalsvų kiaušinių ir peri juos apie 28–32 dienas. Jaunikliai lizdą palieka jau po 1–1,5 paros, drąsiai šokdami iš aukštai esančio uokso ant žemės ar į vandenį. Skraidyti pradeda maždaug po dviejų mėnesių. Minta gyvūniniu maistu. Pagrindinį racioną sudaro vandens vabzdžiai, jų lervos (pvz., lašalų, žirgelių), moliuskai ir vėžiagyviai. Maisto ieško nardydama, dažniausiai iki 4 metrų gylyje, nors gali panerti ir giliau. Žiemą racione padaugėja smulkios žuvies ir ikrų. 

     Klykuolė paplitusi nuo Skandinavijos ir Rytų Europos per visą Rusiją iki Kamčiatkos bei Šiaurės Amerikoje (Kanadoje ir šiaurinėje JAV dalyje). Išskiriami du pagrindiniai porūšiai: B. c. clangula (Eurazijoje) ir B. c. americana (Šiaurės Amerikoje). Žiemoti migruoja į pietus link neužšąlančių pakrančių (Baltijos, Šiaurės, Viduržemio jūrų, Tolimųjų Rytų) bei vidaus vandenų vidutinėse platumose.