Kaukazinė rupūžė (Bufo verrucosissimus) yra beuodegių varliagyvių (Anura) būrio, tikrųjų rupūžių (Bufonidae) šeimos varliagyvių rūšis. Tai endeminė Kaukazo regiono ir Artimųjų Rytų rūšis.

     Kaukazinė rupūžė yra stambus ir masyvus beuodegis varliagyvis, pasižymintis tvirtu bei plokščiu kūno sudėjimu. Šios rūšies suaugėlių kūno ilgis svyruoja nuo 70 iki 190 milimetrų. Rūšiai būdingas ryškus lytinis dimorfizmas, todėl patelės savo dydžiu ir svoriu žymiai lenkia patinus. Rupūžės galva yra plati, o burnos anga – didelė. Už akių aiškiai matomos iššokusios, įstrižai išsidėsčiusios parotidinės nuodų liaukos. Didelės gyvūno akys yra auksinės arba vario spalvos su horizontaliais vyzdžiais. Sausa beuodegio oda yra stipriai rauplėta, nusėta kietomis, stambiomis karpomis. Kūno viršaus spalva kinta nuo pilkos ir alyvinės iki tamsiai rudos ar žemiškos spalvos. Ant nugaros dažnai išryškėja netaisyklingos formos tamsesnės dėmės arba skersinės juostos. Pilvo sritis yra nešvariai baltos arba pilkšvos spalvos su tamsiais taškeliais ir marmuriniu raštu. Kaukazinės rupūžės oda yra pastebimai šiurkštesnė ir labiau rauplėta. Jos nugaros karpos yra stambesnės, kietesnės bei turi aštresnius spygliškus raginius viršūnėlių išaugas, ypač lyginant su lygesnę odą turinčia pilkąja rupūže. Trumpesnės už užpakalines priekinės galūnės turi į vidų pasuktus pirštus, o ant trijų pirštų patinai veisimosi metu užsiaugina tamsias tuoktuvines nuospaudas. 

     Ši rūšis yra tipiškas miškų gyventojas. Ji labiausiai mėgsta drėgnus, ūksmingus kalnų miškus – lapuočių (ąžuolynus, skroblynus, bukynus), mišrius ir spygliuočių miškus. Sausumoje jos apsigyvena vietose su tankia žoline augalija, po pūvančia mediena, nukritusiais lapais, akmenimis arba miško paklotės plyšiuose. Aptinkama nuo žemumų (jūros lygio) iki subalpinės zonos kalnuose, siekiančios maždaug 1900–3000 metrų aukštį. Retkarčiais užklysta į kaimo vietovių sodus, daržus, vynuogynus ar parkus, esančius netoli miško masyvų. Kaukazinė rupūžė yra naktinis gyvūnas. Dieną ji praleidžia slėptuvėse, o medžioti išlenda sutemose arba lietingu oru, kai padidėja oro drėgmė. Suaugėliai yra plėšrūs ir minta įvairiais sausumos bestuburiais. Didžiąją raciono dalį sudaro vabalai, kirmėlės, šliužai, vorai ir skruzdėlės. Šaltuoju metų laiku (priklausomai nuo aukščio kalnuose, maždaug nuo spalio iki kovo ar balandžio mėnesio) rupūžės paneria į žiemos įmygį. Jos žiemoja sausumoje – giliuose urvuose, po medžių šaknimis ar akmenų krūvomis. Pavasarį rupūžės keliauja į vandens telkinius. Nerštui jos renkasi kalnų upelius, tvenkinius, ežerėlius ar dideles, ilgai neišdžiūstančias balas su švariu vandeniu. Patelės vandenyje išneršia ilgus, želatininius ikrų kaspinus, kurie apsivynioja aplink vandens augalus. Išsiritę buožgalviai minta dumbliais bei detritu ir po kelių mėnesių metamorfozės virsta mažomis rupūžytėmis, išlipančiomis į sausumą. 

     Rūšis plačiai paplitusi Sakartvele, Azerbaidžane, Armėnijoje bei pietinėje Rusijos dalyje (Kaukazo biosferos rezervate, Krasnodaro krašte, Dagestane). Rupūžė gyvena ir šiaurės rytų Turkijoje (ypač Artvino ir Rizės provincijose, palei Juodosios jūros pakrantę). Šiaurės rytų Turkijoje jos arealas ribojasi bei sudaro siaurą hibridizacijos zoną su pilkąja rupūže (Bufo bufo). Rūšies populiacijų aptinkama šiaurės Irane (Kaspijos jūros pakrantės miškuose) ir visiškai izoliuotame anklave Libane (Nahr Ibrahim upės slėnyje).