Rytinė žalioji rupūžė (Bufotes sitibundus) yra beuodegių varliagyvių (Anura) būrio, tikrųjų rupūžių (Bufonidae) šeimos varliagyvių rūšis. Anksčiau šie gyvūnai buvo laikomi žaliosios rupūžės porūšiu (Bufotes viridis sitibundus). 2019 m. po tyrimo nustatytas jų DNR pakankamas skirtumas nuo žaliųjų rupūžių ir gamtoje jos nesimaišo ten, kur jų arealai ribojasi. Tad buvo suteiktas atskiros rūšies statusas. 

     Morfologiškai (pagal išvaizdą) rytinė žalioji rupūžė yra beveik identiška mūsų įprastai žaliajai rupūžei (Bufotes viridis), todėl jas atskirti plika akimi itin sunku. Suaugusių individų kūno ilgis yra 7 - 10 cm, o patelės yra didesnės už patinėlius. Jų oda yra sausa ir tankiai nusėta iškiliomis karpomis (odos liaukomis). Už akių aiškiai matomos didelės, pailgos parotidinės liaukos, kurios pavojaus atveju išskiria nuodingą skystį. Pagrindinė kūno fono spalva kinta nuo šviesiai pilkos iki gelsvai žalsvos ar smėlio spalvos. Visą nugarą ir šonus puošia kontrastingas, netaisyklingų, ryškiai žalių ar tamsiai žalių dėmių raštas. Šios žalios dėmės dažnai turi tamsius apvadus, o tarp jų neretai matomi smulkūs raudoni ar oranžiniai taškeliai. Rupūžės pilvas yra šviesus, nešvariai baltas arba pilkšvas, dažniausiai be jokių dėmių arba tik su vos pastebimais smulkiais taškeliais. Šios rūšies akys yra didelės ir iškilios, su melsvai žalia arba auksine vaivorykšte ir horizontaliu vyzdžiu. Užpakalinės galūnės yra palyginti trumpučių formų, pritaikytos labiau vaikščiojimui bei trumpais šuoliukais judėti, o ne tolimiems šuoliams. 

     Rūšis klesti stepėse, pusdykumėse, oazėse, kopose ir sausuose krūmynuose. Ji vengia tankių, tamsių miškų ir teikia pirmenybę saulėtoms, atviroms vietovėms su reta augalija. Puikiai prisitaiko prie žmogaus kaimynystės, todėl dažnai aptinkama parkuose, soduose, dirbamuose laukuose, karjeruose ir net miestų žaliosiose zonose. Veisimuisi naudoja laikinąsias balas, seklius ežerų pakraščius, drėkinimo kanalus, o dėl didelio fiziologinio atsparumo toleruoja net pusiau sūrų (gėlo ir jūros vandens mišinio) vandenį. Dieną rupūžė praleidžia pasislėpusi po akmenimis, graužikų urvuose, plyšiuose ar pačios išsikastuose urveliuose. Medžioti išlenda tik temstant, kai nukrenta oro temperatūra ir pakyla drėgmė. Minta įvairiais bestuburiais (skruzdėlėmis, vabalais, vorais, šliužais, kirmėlėmis). Pavasarį (dažniausiai kovo–gegužės mėnesiais) patinėliai vandens telkiniuose pradeda kelti garsius, melodingus, paukščių giesmę primenančius čirpimus. Patelės vandenyje išneršia ilgas, net iki kelių metrų ilgio ikrų laisvas juostas, kuriose gali būti nuo 2 000 iki 15 000 kiaušinėlių. Metamorfozė vyksta labai greitai (dažnai per 1–2 mėnesius), nes rupūžės dažnai neršia laikinose balose, kurios vasarą visiškai išdžiūsta. Šaltuoju metų laiku (priklausomai nuo regiono, nuo spalio iki kovo) rupūžės giliai po žeme arba urvuose nugrimzta į žiemos įmygį.

     Rūšies arealas prasideda nuo Graikijos (kur ji sutinkama kartu su B. viridis) ir tęsiasi per pietinę Ukrainą, Rusijos europinės dalies stepių zoną bei Kaukazo regioną. Populiacijos gausiai gyvena Turkijoje, Sirijoje, Jordanijoje, Libane, Izraelyje bei Irake. Centrinė Azijoje arealas driekiasi rytų kryptimi per Iraną iki pat Kazachstano bei Vakarų Sibiro. Šiaurės vakariniame savo paplitimo pakraštyje (pvz, Graikijos, Ukrainos ir pietų Rusijos dalyse) rytinės žaliosios rupūžės arealas ribojasi arba iš dalies persidengia su įprasta žaliąja rupūže. Šiose zonose rūšis atskirti galima tik atlikus genetinius tyrimus.