Žalioji rupūžė (Bufotes viridis) yra beuodegių varliagyvių (Anura) būrio, tikrųjų rupūžių (Bufonidae) šeimos varliagyvių rūšis. Įrašyta į Lietuvos raudonąją knygą. Atlikus išsamią DNR analizę, buvę Šiaurės Afrikos ir Italijos porūšiai šiandien pripažįstami atskiromis rūšimis, tokiomis kaip Bufotes boulengeri (Šiaurės Afrikoje) ir Bufotes balearicus (Italijoje bei Balearų salose). Buvę Vidurio Azijos ir Artimųjų Rytų porūšiai dabar priskiriamos kitoms savarankiškoms rūšims (pvz., Bufotes sitibundus, Bufotes turanensis ir kt.). 

     Žalioji rupūžė yra vidutinio dydžio varliagyvis, kurio kūno ilgis siekia 7-10 cm. Patelės yra pastebimai stambesnės ir didesnės už patinus, o pastarieji retai viršija 8 cm ilgį. Šios rūšies kūnas yra plokščias, o snukis – trumpas ir suapvalintas. Akys yra didelės, išraiškingos, su horizontaliais vyzdžiais ir auksinės arba žalios spalvos rainelėmis. Už akių aiškiai matomos didelės, pailgos nuodų liaukos, vadinamos parotidais. Nugara pasižymi šviesiai pilku, gelsvu ar rusvu fono atspalviu, kurį tankiai margina kontrastingos, ryškiai žalios dėmės. Kiekviena žalia dėmė dažnai turi tamsesnį apvadą, o kai kurie individai papildomai yra nusėti smulkiais raudonais taškeliais. Odos paviršius yra grublėtas, nusėtas gausiomis karpomis, kurios suteikia kūnui šiurkščią tekstūrą. Pilvelis ir vidinė kūno pusė yra šviesi, balsva arba pilkšva, lygi ir kartais išmarginta smulkiais, tamsiais pilkais taškeliais. Užpakalinės kojos yra palyginti trumpos, o tarp jų pirštų yra tik dalinės, silpnai išreikštos plaukiojamosios plėvės. 

     Ši rupūžė yra viena iš labiausiai sausrai ir karščiui pakančių mūsų krašto varliagyvių. Ji lengvai pakenčia kūno drėgmės praradimą iki 50 % ir iki +40 °C temperatūrą. Mėgsta atviras, saulėtas, gerai įšylančias teritorijas su negausia žoline augalija. Dažnai aptinkama stepėse, dykvietėse, apleistuose karjeruose ir smėlynuose. Tai sinantropinė rūšis, sėkmingai apsigyvenanti urbanizuotose teritorijose – parkuose, soduose, daržuose ar net miestų skveruose. Dieną praleidžia pasislėpusi po akmenimis, pastatų pamatais, rūsiuose arba pačių išraustuose urveliuose. Veisimosi metu renkasi nedidelius, seklius, gerai saulės įšildomus stovinčio vandens telkinius (balas, karjerų tvenkinius) su reta augalija. Tai naktinis gyvūnas, maisto ieškoti išlendantis prieblandoje arba šiltomis, drėgnomis naktimis. Suaugėliai yra aktyvūs plėšrūnai, naikinantys sausumos bestuburius gyvūnus. Jų racioną sudaro vabalai, skruzdėlės, blakės, auslindos, drugių vikšrai ir skėriukai. Nerštas prasideda balandžio pabaigoje ir tęsiasi iki birželio mėnesio. Patinai vandenyje gieda melodingas, treles primenančias giesmes, kurios labai panašios į vabzdžio kurklio balsą. Patelės išneršia nuo 2 000 iki 10 000 kiaušinių, kurie būna sudėti ilguose (2–4 metrų) kaspinuose. Buožgalviai užauga iki 5 cm ilgio, o jų metamorfozė trunka apie du mėnesius, po kurių mažos rupūžiukės iškeliauja į sausumą. Kaip pasyvios gynybos priemonę naudoja odos liaukų (parotidų) išskiriamus nuodus, kurie atbaido plėšrūnus ir gali sukelti alergiją žmogaus gleivinei. Nuo rugsėjo–spalio mėnesio migruoja į žiemavietes sausumoje – gilius urvus, po akmenimis ar žmonių rūsiuose. 

     Paplitimo arealas tęsiasi nuo rytų Prancūzijos ir Danijos vakaruose iki Balkanų pusiasalio, Europos Rusijos dalies bei Uralo kalnų rytuose. Šios rūšies natūraliai nėra Britų salose, Airijoje, Šveicarijoje, Belgijoje, Nyderlanduose bei didžiojoje Skandinavijos dalyje (aptinkama tik pietų Švedijoje ir Danijoje). Iberijos pusiasalyje ir Italijoje ją pakeičia kitos Bufotes genties rūšys. Lietuvoje žalioji rupūžė gyvena pačiame šiauriniame savo paplitimo arealo pakraštyje. Aptinkama visur, bet dažnesnė pietvakariniuose ir vidurio Lietuvos rajonuose.