Voverinės beždžionės (Callitrichidae) yra Naujojo pasaulio primatų (Primates) šeima, kurioje išskiriama apie 40–50 gyvųjų rūšių, priklausančių 7 gentims.
Tai patys mažiausi beždžionių pobūrio atstovai, kurių svoris priklausomai nuo rūšies svyruoja vos nuo 100 iki 600 gramų. Šių gyvūnų kailis yra neįtikėtinai tankus, o daugelis rūšių pasižymi ryškiais plaukų kuokštais ant ausų, karčiais arba ilgais baltais „ūsais“. Priešingai nei kitos beždžionės, vietoj plokščių nagų jie ant beveik visų pirštų turi aštrius, kabių nagų formos nagus. Vienintelė išimtis yra kojos pirmasis pirštas, kuris išlaikė plokščią nagą ir padeda gyvūnui saugiai atsispirti. Jų rankos pirmasis pirštas nėra priešpriešinis, todėl jie negali paimti daiktų taip, kaip tai daro stambiosios beždžionės. Šeimos atstovų uodega yra plaukuota ir labai ilga, tačiau ji nėra kibi ir atlieka tik balanso funkciją šokinėjant tarp medžių. Kaip ir visoms Neotropinės srities beždžionėms, jiems būdinga plati nosies pertvara, todėl jų šnervės yra nukreiptos į šonus. Voverinės beždžionės turi pailgėjusius apatinius priekinius dantis, kuriais lengvai pradrasko medžių žievę, kad pasiektų maistingus sakus. Jų burnos ertmėje yra tik du krūminiai dantys kiekvienoje žandikaulio pusėje, o tai išskiria juos iš visų kitų Naujojo pasaulio primatų. Šių primatų smegenų pusrutulių paviršius yra evoliuciškai supaprastėjęs ir visiškai lygus, neturintis jokių gilių vagų ar raukšlių.
Šie gyvūnai teikia pirmenybę jauniems miškams su tankiu pomiškiu, krūmynais ir lianomis. Tokia aplinka jiems suteikia puikią apsaugą nuo plėšriųjų paukščių ir stambių žinduolių. Jie užima žemesniuosius bei viduriniuosius miško lajos ardus. Dėl kabių nagų struktūros jie gali lengvai bėgioti vertikaliais stambiais medžių kamienais, kas nebūdinga kitiems aukštesniesiems primatams. Kai kurios rūšys (pvz., paprastosios marmozetės) sugeba apsigyventi žmogaus paveiktuose biotopuose – priemiesčių parkuose, plantacijose ar fragmentuotuose miškeliuose netoli miestų. Yra dieniniai gyvūnai, pradedantys savo aktyvumą iškart patekant saulei ir pasislepiantys nakvynei tankiose medžių lajose ar medžių duobėse dar prieš sutemstant. Dėl savo mažo svorio ir kabių nagų jų judėjimo būdas yra labai savitas ir primena voveres – jie greitai bėgioja keturiomis galūnėmis kamienais bei šakomis, sugeba atlikti tolimus horizontalius šuolius tarp medžių lajų ir kaboti stačia galva žemyn ant vertikalios žievės. Ši šeima priklauso visaėdžiams, tačiau raciono sandara labai specifinė. Savo specializuotais priekiniais dantimis pradrasko medžių žievę ir skatina sakų išsiskyrimą, kurį vėliau laižo. Tai yra jų pagrindinis angliavandenių ir kalcio šaltinis. Dėl didelio medžiagų apykaitos greičio jiems būtinas didelis baltymų kiekis, todėl jie didelę laiko dalį skiria aktyviai vabzdžių, voragyvių, sraigių bei smulkių driežų medžioklei. Tamarinai, kurie neturi specializuotų dantų žievei graužti, daugiau dėmesio skiria prinokusiems miško vaisiams, žiedų nektarui bei augalų sultims. Jie gyvena nedidelėmis šeiminėmis grupėmis (nuo 2 iki 9 individų), kuriose dauginasi tik viena dominuojanti patelė. Kitos grupėje esančios subrendusios patelės patiria hormoninį slopinimą ir pačios nesiporuoja. Skirtingai nuo daugumos primatų, patelės beveik visada gimdo ne po vieną, o po du jauniklius. Kadangi dvynių svoris gali sudaryti iki 20–25% pačios motinos kūno svorio, patelė energetiškai nepajėgi viena jų nešioti. Todėl iškart po gimimo jauniklių nešiojimo naštą prisiima tėvas ir kiti grupės nariai. Jaunikliai motinai sugrąžinami tik trumpam žindymo laikui. Šeimos yra griežtai teritorinės ir aktyviai gina savo plotus naudodamos kvapų žymes iš specializuotų liaukų bei garsią vokalizaciją, kurios kai kurie dažniai ribojasi su ultragarsu.
Šių beždžionių natūralusis paplitimo arealas laukinėje gamtoje apima Centrinės ir Pietų Amerikos tropinius regionus. Geografiškai šios šeimos įvairovė pasiskirsto po tris pagrindines zonas: Amazonės baseinas (Didžioji arealo dalis), Brazilijos Atlanto miškai (Mata Atlântica) ir Centrinė Amerika ir šiaurės vakarų Pietų Amerika.