Naminė ožka (Capra hircus) yra dykaraginių (Bovidae) šeimos žinduolis, domestikuotas maždaug prieš 10 000 metų Artimuosiuose Rytuose iš bezoarinio ožio (Capra aegagrus). Tai vienas seniausių ir labiausiai prie žmogaus prisitaikiusių naminių gyvūnų, auginamas dėl pieno, mėsos, kailio ir vilnos. Dabar išvesta virš 300 ožkų veislių. 

     Naminės ožkos kūnas yra kompaktiškas, vidutinio dydžio, o jo sandara pritaikyta judėjimui raižytose vietovėse. Kaktikaulio ataugas dengia suplotos, iš šonų briaunotos raginės makštys, sudarančios lanku atgal riestus ir niekada nemetamus ragus. Patinams būdinga ilga smakro barzda ir specifinės poodinės liaukos uodegos pamate, kurios rujos metu išskiria stiprų kvapą. Viršutiniame žandikaulyje ožkos neturi kandžių bei ilčių, o jų vietą užima kieta keratininė plokštelė augaliniam maistui suspausti. Apatinio žandikaulio priekiniai dantys yra palenkti į priekį, o tarp jų ir krūminių dantų yra plati diastema. Šių gyvūnų kramtomųjų dantų paviršius turi aštrias emalio raukšles, skirtas kietiems krūmų ir medžių ūgliams smulkinti. Sudėtingas porakanopių skrandis susideda iš keturių skyrių: didžiojo prieskrandžio, tinklainio, knygenų ir šliužo. Galūnės pasižymi lygapiršte struktūra, kur trečiasis ir ketvirtasis pirštakauliai yra apgaubti kietomis raginėmis kanopomis. Nagų pagalvėlės yra elastingos ir kibios, o šoniniai pirštai yra stipriai sumažėję ir žemės nesiekia. Odos sluoksnyje gausu tarpnaginių ir priešakinių liaukų, o kailio dangą sudaro šiurkštūs dengiamieji plaukai ir švelnus povilnis. 

     Kadangi tai yra domestikuota rūšis, pirminis laukinis ožkos biotopas buvo sausi, uolėti ir krūmokšniais apaugę Artimųjų Rytų bei Viduržemio jūros regiono kalnai. Šiuolaikinės ožkos idealiai jaučiasi kalvotuose, uolėtuose ir stačiuose biotopuose, kur kiti ūkiniai gyvūnai (pavyzdžiui, galvijai) nepajėgia ganytis. Jos sėkmingai prisitaiko prie pačių įvairiausių aplinkų – nuo aridinių (sausringų) pusdygumių ir karštų atogrąžų savanų iki drėgnų Europos ganyklų bei šaltų kalnynų. Kaip naminis gyvūnas, ožka dažniausiai gyvena žmogaus suformuotoje aplinkoje: ganyklose, krūmynuose, pamiškėse, ūkiuose bei specialiuose tvartuose. Ožkos yra aktyvios augalėdės, tačiau pagal mitybos tipą jos labiau priskiriamos krūmėdžiams ir šakėdžiams, o ne vien žolėdžiams. Ganykloje jos elgiasi itin selektyviai – judriomis lūpomis ir liežuviu pasirenka maistingiausias augalo dalis: pumpurus, jaunus ūglius, lapus bei vaisius. Jos lengvai suvirškina kietą medienos celiuliozę ir kitiems gyvūnams nuodingus ar karčius augalus, o didžiajame prieskrandyje esantys simbiotiniai mikroorganizmai padeda efektyviai pasisavinti maisto medžiagas. Kadangi ožkos ganydamas nuolat juda ir skabo viršūnėles, jos sugeba išgyventi net ir labai nuskurdusioje, degradavusioje aplinkoje. Šių gyvūnų biologinis išskirtinumas – fenomenalus šoklumas ir gebėjimas išlaikyti pusiausvyrą ant siauriausių atramų, kurį užtikrina lanksčios kanopos bei stiprūs kojų raumenys. Ožkos turi puikią regą (jų vyzdžiai yra horizontalūs, suteikiantys platų panoraminį vaizdą ir leidžiantys pastebėti plėšrūnus) bei labai jautrią uoslę ir klausą. Jos yra itin smalsūs, protingi ir tyrinėjantys gyvūnai, gebantys greitai išmokti atidaryti aptvarų sklendes ar rasti kelią prie paslėpto maisto. Ožkos yra poligaminiai gyvūnai, o laukinių protėvių rujos biologija (sezoniškumas) naminėse veislėse dažniausiai pasireiškia rudenį, kai trumpėja dienos šviesusis metas. Patinų (ožių) biologijai būdingas stipraus kvapo liaukų aktyvavimasis rujos metu, kuris pritraukia pateles ir signalizuoja apie patino pasirengimą poruotis. Nėštumas trunka apie 150 dienų (5 mėnesius), po kurio ožka dažniausiai atsiveda 1–3 jauniklius. Jaunikliai vos gimę yra labai gerai išsivystę, greitai atsistoja ant kojų ir pradeda žįsti priešpienį, o patelės laktacijos (pieno tekinimo) periodas po atsivedimo gali trukti nuo 7 iki 10 mėnesių. 

     Naminė ožka yra paplitusi visuose pasaulio žemynuose, išskyrus Antarktidą, nes žmogus ją sėkmingai aklimatizavo įvairiausiose klimato zonose. Didžiausios šių gyvūnų populiacijos telkiasi Azijos ir Afrikos šalyse, kur jos auginamos dėl ištvermingumo sausringose bei kalnuotose vietovėse. Lietuvoje naminės ožkos auginamos visoje šalies teritorijoje privačiuose ir specializuotuose pieno ūkiuose, pritaikant jas prie vietinių ganyklų sąlygų.