Upinis bebras (Castor fiber) yra stambiausias Europos graužikas ir viena iš dviejų išlikusių bebrų rūšių pasaulyje. Šis gyvūnas laikomas „ekosistemų inžinieriumi“, nes savo veikla (užtvankų statymu) iš esmės keičia kraštovaizdį ir kuria naujas buveines kitoms rūšims.

     Suaugę bebrai paprastai sveria nuo 11 iki 30 kg (vidutiniškai apie 18–30 kg), o jų kūno ilgis siekia 80–100 cm. Turi ryškiai oranžinius priekinius dantis (kandžius). Šią spalvą suteikia geležies turintis emalis, kuris daro dantis itin tvirtus, tinkamus medienai graužti. Uodega horizontali, plokščia ir padengta žvynais. Ji naudojama kaip vairas plaukiant, atrama sėdint ant sausumos ir pavojaus signalas (pliaukštelėjimas į vandenį). Kailis tankus, rudas ir vandeniui nelaidus. Bebras jį tepa riebaline liaukų išskyra.

     Bebrai yra pusiau vandeniniai gyvūnai, aktyviausi sutemose ir naktį. Gyvena visur, kur tik yra pakankamai gėlo vandens: ežeruose, kūdrose, upėse ir upeliuose, paprastai miškingose arba pelkėtose vietose. Vengia tik sraunių upelių. Bebrams reikalinga lėtai tekantis arba stovintis, gilus vanduo, todėl kad sudarytų tokias sąlygas įrengia užtvankas. Jie yra griežti žolėdžiai. Vasarą jie ėda žolinius augalus, vandens augmeniją, o žiemą – medžių žievę (mėgstamiausi: karklai, drebulės, beržai). Jei upės ar ežero krantai žemi, bebrai stato trobeles iš šakų ir dumblo. Kad vandens lygis būtų pastovus ir saugus, jie tvenkia upelius statydami užtvankas. Gyvena monogamiškomis šeimomis, kurias sudaro pora ir jų kelių vadų jaunikliai.