Lapsukis Crocidosema plebejana yra lapsukių (Tortricidae) šeimos drugys. Šią rūšį 1847 metais aprašė vokiečių entomologas Philipp Christoph Zeller. 

     Drugių išskleistų sparnų plotis yra nedidelis ir siekia 12–16 mm, o priekinio sparno ilgis sudaro nuo 5 iki 8 mm. Šios rūšies atstovams būdingas ryškus lytinis dimorfizmas, lemiantis skirtingą patinų ir patelių sparnų spalvinę gamą. Patinų priekiniai sparnai yra tamsiai rudi arba juosvi, o patelių – gerokai šviesesni, smėlio ar šviesiai ochrinės spalvos. Priekinio sparno viršūtiniame krašte matomos balsvos brūkšnelio formos dėmės, vadinamos costal strigulae. Daugumai šios rūšies individų būdinga aiškiai išreikšta sparno akutė (ocellus) ir balta nugarinė dėmė viduriniame sparno lauke. Užpakaliniai sparnai yra pilkai rudi, o patinų užpakalinių sparnų pamate papildomai išsidėstę specializuoti tamsūs kvapnieji žvyneliai. Suaugęs vikšras užauga iki 8–10 mm ilgio. Vikšro pilvelis yra gelsvos arba rausvai rudos spalvos, o jo odelę dengia šviesiai geltonos karputės (pinacula). Vikšro galvos kapsulė yra blizganti, tamsiai ruda arba juoda, su šonine juoda juostele, besitęsiančia nuo pogalvinės siūlės. Paskutiniame pilvelio segmente vikšras turi analines šukas, kurias sudaro 4–6 chitinizuoti dantukai. 

     Ši lapsukių rūšis yra kosmopolitinė, natūraliai paplitusi viso pasaulio atogrąžų bei subtropikų zonose (Afrikoje, Azijoje, Australijoje, Pietų ir Šiaurės Amerikoje). Vėsesnio klimato Europos regionuose ji aptinkama pajūrio pakrantėse ir kopose, kur natūraliai gausiai auga jos mitybiniai augalai, pvz., krūminė dedešva (Malva arborea). Tai pat gyvena žemės ūkio naudmenose (ypač medvilnės plantacijose), pakelėse, dykvietėse, soduose bei daržuose, kur pasitaiko dedešvinių piktžolių ar kultūrinių augalų. Šiltajame klimate ir subtropikuose rūšis vystosi ištisus metus be diapauzės, todėl viena generacija keičia kitą. Vėsesnėse vidutinių platumų zonose per metus paprastai išsivysto 1–2 generacijos. Patelės kiaušinėlius deda po vieną tiesiai ant mitybinių augalų lapų viršutinės arba apatinės pusės, dažniausiai arti viršūninių ir šoninių pumpurų. Pirmųjų stadijų vikšrai maitinasi išoriškai ant lapų, pasislėpę po paties suverptais retų šilkinių gijų voratinkliais. Vėlesnių stadijų vikšrai įsigraužia į augalo stiebus, lapkočius, pumpurus bei sėklų kapsules, išėsdami juos iš vidaus ir padarydami didelę žalą. Pagrindiniai mitybiniai augalai yra dedešvinių (Malvaceae) šeimos atstovai: medvilnė (Gossypium), kinrožė (Hibiscus), valgomoji ybiškė (Abelmoschus esculentus) ir įvairios dedešvos (Malva). Esant reikalui, vikšrai gali maitintis ir kitų šeimų (pvz., erškėtinių, pupinių, gluosninių) augalais. Vikšrai lėliukėmis virsta pačiuose augalo viršūniniuose ūgliuose, tarp susegtų ar susuktų lapų. Suaugę drugiai skraido nuo vidurvasario iki rudens (liepos–spalio mėnesiais). Jie aktyvūs temstant bei naktį. Juos stipriai vilioja dirbtinės šviesos šaltiniai. 

     Natūraliai paplitęs atogrąžų ir subtropikų zonose. Aptinkama visoje Centrinėje ir Pietų Amerikoje, Šiaurės Amerikos pietinėje dalyje (ypač Teksase bei Kalifornijoje), Afrikoje (įskaitant Egiptą, Maroką, Sudaną), Mažojoje Azijoje, Artimuosiuose Rytuose, Indijoje, Tailande, Japonijoje bei Australijoje. Rūšis taip pat sėkmingai įsitvirtino daugelyje izoliuotų vandenynų salų (pvz., Galapaguose, Havajuose). Tradiciškai ši rūšis buvo būdinga tik Pietų Europai ir Viduržemio jūros regionui. Tačiau pastaraisiais dešimtmečiais pastebima aktyvi ekspansija į šiaurę. Ji jau yra įsitvirtinusi ir sudaro stabilias populiacijas Austrijoje, Prancūzijoje, Vokietijoje, Lenkijoje, Ukrainoje bei pietinėje Didžiosios Britanijos dalyje.