Uolinis driežas Darevskia derjugini yra žvynaroplių (Squamata) būrio, tikrųjų driežų (Lacertidae) šeimos roplių rūšis. Šią rūšį 1898 metais aprašė Nikolsky. Ji pavadinta Sankt Peterburgo valstybinio universiteto hidrobiologo profesoriaus dr. Konstantino Michailovičiaus Derjugino garbei. Pasaulinėje raudonojoje knygoje rūšis šiuo metu yra įrašyta kaip beveik nykstanti (Near Threatened). Populiacija mažėja dėl sumažėjusių natūralių buveinių.

     Tai palyginti maža uolinių driežų rūšis. Suaugusių driežų ilgis nuo snukio galo iki kloakos (SVL) paprastai siekia apie 50–65 mm. Uodega itin ilga, dažniausiai apie du kartus ilgesnė už likusį kūną. Lyginant su kitomis toje pačioje teritorijoje gyvenančiomis Darevskia rūšimis (pavyzdžiui, Darevskia caucasica ar Darevskia rudis), D. derjugini turi apvalesnę, mažiau suplokštėjusią galvą. Jų kojos yra palyginti trumpesnės, o liemuo ilgesnis nei kitų uolinių driežų. Ant letenėlių vidinių paviršių yra specialios nuospaudos ir aštrūs nagai, pritaikyti judėti grubiais paviršiais. Nugaroje dominuoja rusvi, smėlio arba blyškiai žalsvi tonai. Spalvos intensyvumas skiriasi priklausomai nuo lyties (patelės dažniausiai būna blyškesnės už patinus). Per nugaros vidurį driekiasi išilginė juosta, sudaryta iš tamsių (juodų ar rudų) dėmių, o kūno šonuose matomi tamsūs raštai. Pilvinė pusė gali varijuoti nuo gelsvų iki žalsvų atspalvių. Patinai pasižymi platesne galva, ryškesnėmis kūno spalvomis bei nežymiai trumpesniu liemeniu. Poravimosi metu patinų pilvinių skydelių kraštuose ir ant šonų gali išryškėti ryškiai mėlynos arba violetinės dėmės. Patelės turi ilgesnį liemenį ir trumpesnes kojas nei patinai, o tai genetiškai palengvina kiaušinių nešiojimą.

     Darevskia derjugini yra kalnuotų miškų gyventojas, mėgstantis drėgnas vietoves. Sutinkami aliuvinėse lygumose, skroblų, buko bei kėnio miškuose ir subalpinėse pievose. Aptinkamas nuo jūros lygio iki pat 1800 metrų aukščio virš jūros lygio, tačiau visiškai negyvena sausose pajūrio zonose. Šie driežai yra dieniniai gyvūnai. Didžiąją dienos dalį jie praleidžia šildydamiesi saulėje ir medžiodami miško paklotėje ar atviruose dirvožemiuose. Žiemos miegas (hibernacija) visiškai priklauso nuo buveinės aukščio. Žemumų populiacijos (iki 600 m v.j.l.) aktyvios nuo balandžio pabaigos iki spalio pabaigos. Kalnuose (virš 1600 m v.j.l.) aktyvumo periodas sutrumpėja ir trunka tik nuo gegužės pradžios iki rugsėjo pabaigos. Likusį laiką driežai praleidžia žiemos miegu po žeme ar medžių šaknimis. Skirtingai nuo daugelio kitų Darevskia genties driežų, kurie yra tipiški uolų gyventojai, D. derjugini dažniausiai bėgioja miško paklote ir tarp nukritusių lapų. Patelės kiaušinius deda nuo birželio pradžios iki rugpjūčio pabaigos. Dėtį sudaro nuo 2 iki 8 kiaušinių. Kiaušiniai sveria vos 0,23–0,28 gramo. Lytinę brandą driežai pasiekia būdami 2–3 metų amžiaus. Žemumose driežai subręsta greičiau (dalinai jau 2 metais), o aukštikalnėse – tik sulaukę 3 metų. Minta įvairiais smulkiais bestuburiais. Jų racioną sudaro vorai, dvisparniai, vabalai, skruzdėlės, drugiai, šimtakojai ir sliekai. Tai palyginti trumpai gyvenanti driežų rūšis. Jų gyvenimo trukmė natūralioje gamtoje siekia 6–7 metus.

     Ši driežų rūšis paplitusi Vakariniame Sakartvele, Abchazijoje, Rusijoje – Didžiojo Kaukazo kalnagūbrio šiauriniuose bei pietiniuose šlaituose (Krasnodaro krašte, Adygėjoje, Sočio apylinkėse). Turkijoje gyvena šiaurės rytų Anatolijos dalyje, Juodosios jūros pakrantės kalnuose. Rūšies arealas Azerbaidžane tik nežymiai užeina į pačius vakarinius pakraščius.