Tikroji dracena (Dracaena draco) yra smidrinių šeimos (Asparagaceae) augalų rūšis. Tai Makaronezijos endemikas. 

     Jauno augalo kamienas yra vientisas, pilkai sidabrinis ir lygus, tačiau bėgant metams jis storėja ir medėja. Kamienas pradeda šakotis tik po pirmojo žydėjimo, kai viršūninis pumpuras pasidalija į kelis naujus augimo taškus. Daugkartinis šakojimosi procesas suformuoja tankią, simetrišką ir platų skėtį primenančią lają. Lapai yra kardiški, standūs, odiški, pilkai žalsvo atspalvio ir gali išaugti iki 60 centimetrų ilgio. Jie tankiai suaugę į sferines skroteles, kurios puošia kiekvienos šakos viršūnę. Augalas turi stiprią, bet palyginti seklią šaknų sistemą, pritaikytą drėgmei iš uolėto dirvožemio sugerti. Žiedynas yra didelė, šakota šluotelė, išauganti tiesiai iš lapų skrotelės centro. Smulkūs, kvapnūs žiedai yra melsvai balti arba žalsvi, pritraukiantys naktinius apdulkintojus. Po sėkmingo apdulkinimo subręsta rutuliškos, mėsingos uogos, kurios prinokusios nusidažo ryškia oranžine spalva. Kiekvienoje uogoje slepiasi viena arba kelios kietos, rutuliškos sėklos. Vidiniuose augalo audiniuose teka tirštos, dervingos sultys, kurios reaguodamos su deguonimi nusidažo raudonai. Dracena neturi tikrosios medienos (ksilemos) ir brazdo, kokį turi tradiciniai lapuočiai ar spygliuočiai. Vietoj to jo kamienas storėja dėl anomaliojo antrinio storėjimo, kurį užtikrina specialus meristeminis audinys.

      Augalas natūraliai auga ant stačių uolų atodangų, giliuose tarpekliuose bei uolėtuose šlaituose. Dažniausiai aptinkamas žemumose ir vidutiniame aukštyje (iki 600–800 metrų virš jūros lygio). Augimo vietoje klimatas yra subtropinis, pusiau sausringas. Metinis kritulių kiekis jo biotopo zonose svyruoja vos tarp 200–500 mm. Auga vulkaninės kilmės, uolėtame, itin sausame ir puikiai vandenį drenuojančiame substrate. Augalas visiškai netoleruoja užmirkimo. Augalas auga labai lėtai – pasiekti 1–1,2 metro aukštį jam gali prireikti net 10 metų. Tai itin ilgaamžis organizmas. Seniausiems žinomiems egzemplioriams Kanarų salose (pavyzdžiui, El Drago Milenario Tenerifėje) mokslininkai priskiria nuo 400 iki 600 ar daugiau metų. Kiekviena drakonmedžio šaka vegetatyviai auga 10–15 metų, kol jos viršūnėje suformuojamas žiedynas. Po žydėjimo tos šakos augimas sustoja, o aplink žiedyno pagrindą išauga nauji pumpurai, duodantys pradžią naujam išsišakojimui. Augalas yra kserofitas – puikiai toleruoja ilgalaikes sausras. Jo lapų sandara ir vaškinis sluoksnis pritaikyti mažinti vandens garavimą, o gebėjimas absorbuoti drėgmę iš rūko leidžia išgyventi uolėtose, kritulių stokojančiose vietose. 

     Pagrindinė augalo tėvynė yra Kanarų salos. Nors istoriškai tikroaios dracenos augo daugelyje salyno vietų, šiandien tikros laukinės populiacijos išliko tik Tenerifės saloje (apie 700 laukinių egzempliorių). Gran Kanarijoje laukinės dracenos neseniai buvo pripažintos išnykusiomis, o kitose salose (La Palmoje, El Hiere, Gomeroje) visi augalai yra introdukuoti (pasodinti žmonių). Madeiroje dracena (Dracaena draco subsp. draco) taip pat yra vietinis augalas, tačiau natūraliose buveinėse (pavyzdžiui, ant vandenyno pakrančių uolų) laukiniai medžiai yra beveik visiškai išnykę arba likę tik pavieniai individai. Žaliojo Kyšulio salose auga izoliuotas, specifinis šio augalo porūšis – Dracaena draco subsp. caboverdeana. Azorų salose augalų aptinkama San Žoržo ir keliose kitose salose, tačiau mokslininkai iki šiol ginčijasi, ar tikroji dracena čia yra vietinė, ar ją dar iki 1500 metų atvežė ir introdukavo portugalų jūreiviai. Maroke ilgą laiką tikroji dracena buvo laikoma išskirtinai salų augalu, kol 1996 m. pietvakarių Maroke, Antiatlaso kalnuose, buvo atrasta izoliuota laukinė populiacija. Šios Maroko dracenos yra išskirti į atskirą porūšį – Dracaena draco subsp. ajgal. Jie auga ant stačių tarpeklių uolų, kur vietiniai berberai juos saugo ir laiko šventais medžiais.