Rataakiai (Dysdera) yra rataakinių (Dysderidae) šeimos gentis. Šią gentį 1804 m. pirmasis aprašė prancūzų zoologas Pierre André Latreille. Šiuo metu šioje gentyje yra aprašyta apie 327–331 rūšis. 

     Suaugusių individų kūno ilgis varijuoja nuo 9 iki 15 mm, be to, patelės morfologiškai yra stambesnės už patinus. Šios genties atstovų nugara ir vaikščiojamosios kojos yra ryškios tamsiai raudonos arba oranžinės spalvos. Pailgas, lygus voro pilvelis pasižymi šviesiai smėline, pilkšva arba gelsvai ruda spalva, sukuriančia ryškų kontrastą su priekine kūno dalimi. Galvakrūtinės priekinėje dalyje išsidėsčiusios tik šešios akys, kurios sudaro kompaktišką ovalo ar puslankio formos grupę. Morfologiškai labiausiai išsiskiria neproporcingai didelės, į priekį atsikišusios ir stipriai išreikštos cheliceros. Prie chelicerų yra pritvirtinti ypatingai ilgi bei tvirti nuodų nageliai, kuriais voras lengvai pradurkia kietą grobio kutikulę. Vorai turi keturias poras vaikščiojamųjų kojų, kurios yra tvirtos ir pritaikytos greitam judėjimui žemės paviršiumi. Pirmosios dvi kojų poros morfologiškai yra nukreiptos į priekį, o tai padeda efektyviau sugriebti medžiojamus nariuotakojus. Pilvelio užpakalinėje dalyje yra išsidėstę voratinklinės karputės, sujungtos su liaukomis, nors šios genties vorai gaudomųjų tinklų nerezga. 

    Šios genties vorai yra drėgnų, tamsių ir vėsių vietų gyventojai. Jie aptinkami tiek natūraliose ekosistemose, tiek antropogeninėse aplinkose: miško paklotėse, lapuočių miškuosei, mišriuoses miškuose, kopose, pelkių pakraščiuose bei urvuosei. Čia vorai slepiasi po pūvančia mediena, rąstais, medžių žieve, giliai samanose ar po dideliais akmenimis, kur nuolat išsilaiko drėgmė. Sinantropinė rūšis Dysdera crocata labai dažnai aptinkama urbanizuotose teritorijose. Ji įsikuria namų rūsiuose, šiltnamiuose, soduose, komposto krūvose, plyšiuose tarp pamatų bei plytelių – visur, kur gyvena didelės vėdarėlių kolonijos. Dieną Dysdera vorai praleidžia pasyviai, tūnodami pačių suverptuose šilkiniuose maišeliuose-slėptuvėse, įrengtose po akmenimis ar žieve. Sutemus jie palieka slėptuves ir aktyviai medžioja sėlindami, nenaudodami gaudomųjų tinklų. Šie vorai yra vieni iš nedaugelio plėšrūnų, gebančių maitintis vėdarėliais (Isopoda). Dauguma kitų vorų jų vengia dėl kieto kalcito prisotinto šarvo ir gynybinių cheminių išskyrų. Dysdera savo ilgais nuodų nageliais geba apversti grobį ir suleisti nuodus į minkštą vėdarėlio pilvelio pusę arba tiesiog pradurti jo egzooskeletą iš viršaus. Jei trūksta pagrindinio grobio, jie gali ėsti ir kitus dirvožemio bestuburius (vabalus, šimtakojus). Poravimasis paprastai vyksta pavasarį (dažniausiai balandžio mėnesį). Patinas, artindamasis prie patelės, rizikuoja gyvybe dėl jos agresyvumo, todėl partneriai demonstruoja specifinius ritualus, laikydami vienas kito cheliceras saugiu atstumu. Apvaisinta patelė šilkiniame kokone-lizde padeda iki 70 kiaušinėlių. Išsiritę jaunikliai kurį laiką praleidžia slėptuvėje su motina, o vėliau išsisklaido. Šie vorai subręsta lėtai, o suaugę individai gali išgyventi kelerius metus. 

     Genčiai priklausančios rūšys evoliuciškai išsivystė ir natūraliai paplito teritorijoje nuo Centrinės Azijos iki Centrinės Europos ir Šiaurės Afrikos. Didžiausia rūšių koncentracija ir įvairovė fiksuojama Viduržemio jūros regione bei Kanarų salose. Čia gausu endeminių rūšių, kurios gyvena tik labai ribotose teritorijose (pvz., izoliuotuose urvuose ar konkrečiose salose) ir niekur kitur pasaulyje neaptinkamos.