Naminis arklys (Equus ferus caballus) yra arklinių (Equidae) šeimos porūšis, kuris kilęs iš tarpanų ir Prževalskio arklių. Nors įvairios naminių arklių veislės labai skiriasi savo dydžiu, jos visos priklauso vienam porūšiui – Equus ferus caballus. Prieš kelis tūkstantmečius Eurasijos stepėse domestikuotas arklys tapo vienu svarbiausių gyvūnų žmonijos istorijoje. Dėl kryptingos atrankos žmonės išvedė šimtus skirtingų arklių veislių, kurios šiandien naudojamos žemės ūkyje, transportui, sportui, terapijai ir pramogoms visame pasaulyje.  

     Šis arklys pasižymi proporcingu, stipriu, raumeningu kūnu ir pailga galva su didelėmis, judriomis ausimis. Jo kūno masė, priklausomai nuo veislės, gali svyruoti nuo kelių dešimčių kilogramų iki daugiau nei vienos tonos. Ilgos ir tvirtos kojos pritaikytos bėgimui, o pėdos anatomija yra redukuota iki vieno vienintelio funkcinio piršto. Šio trečiojo piršto galinę falangą dengia masyvi raginė kanopa, kuri amortizuoja smūgius ir saugo koją judant kietu gruntu. Kaklas yra ilgas ir judrus, o jo viršutinį kraštą puošia ilgi plaukai, sudarantys karčius, kurie kartu su uodega saugo gyvūną nuo vabzdžių ir šalčio. Pailgą kaukolės formą lemia stipriai išreikštas veidinis skyrius su plačiomis šnervėmis ir ilgas bedantis tarpas tarp kandžių bei krūminių dantų. Kandžiais arklys tiksliai nuraško žolę, o aukštavainikiais krūminiais dantimis ją efektyviai smulkina. Virškinimo traktui būdingas paprastos sandaros vienos kameros skrandis ir itin talpi akloji bei gaubtinė žarnos, kuriose skaidoma celiuliozė. Patelių pieno liaukos yra išsidėsčiusios kirkšnių srityje ir turi dvi nedideles poras spenių. Patinai neturi išorinio kapšelio, o jų sėklidės yra išsidėsčiusios giliai kirkšnių kanaluose arba prie pilvo sienos. 

     Šiuolaikinių naminių arklių pagrindinis biotopas yra žmogaus įrengtos ganyklos, pievos bei specialūs gardai (arklidės, žirgynai). Jie sėkmingai prisitaiko tiek prie šalto klimato (pvz., vietinės žemaitukų ar konikų veislės ištveria didelius šalčius), tiek prie karšto, sauso klimato zonų. Pabėgę ar paleisti naminiai arkliai (mustangai, brambiai) lengvai natūralizuojasi ir sugrįžta į savo evoliucinį biotopą – atviras prerijas, pusdykumes, krūmynus bei lygumas. Naminiai arkliai yra tipiški žolėdžiai, kurių pagrindinį racioną sudaro žolė, šienas ir grūdinės kultūros (pvz., avižos). Jie pasižymi itin išlavintu skoniu bei uosle, leidžiančia ganykloje lengvai atpažinti bei aplenkti kenksmingus ar nuodingus augalus. Gamtoje išlikęs stiprus bandos instinktas. Arkliai yra bendruomeniniai gyvūnai, kuriems būtinas kontaktas su gentainiais; grupėje jie jaučiasi saugūs, o ryšius palaiko kūno kalba ir specifiniais garsais (pvz., prunkštimu). Jų nervų sistema labai jautri. Jie turi itin platų regos lauką (dėl šone esančių akių) ir puikią klausą – sugeba atskirti ne tik žmogaus balsą, bet ir emocinę intonaciją. Naminiai arkliai gyvena vidutiniškai apie 25–30 metų. Nėštumas trunka apie 11 mėnesių (330–340 dienų), o atsivestas vienas kumeliukas vos po kelių valandų jau gali tvirtai stovėti ir sekti paskui motiną.