Šiaurinis baltakrūtis ežys (Erinaceus roumanicus) yra ežinių (Erinaceidae) šeimos žinduolių rūšis. Ilgą laiką jis buvo laikomas tiesiog rudakrūčio (europinio) ežio porūšiu, tačiau XX a. pabaigoje genetiniais tyrimais išskirtas į atskirą savarankišką rūšį. 

     Suaugusio ežio kūno ilgis siekia 23–28 cm, svoris paprastai svyruoja tarp 0,6 ir 1 kg (rudens pabaigoje prieš žiemos įmygį gali pasiekti iki 1,5–2 kg). Viršugalvis, nugara ir viršutinė šonų dalis apaugę 20–30 mm ilgio aštriais, lygiais spygliais. Vieną ežį saugo apie 6000–8000 spyglių, kurių pamatai yra tamsūs, o galiukai – šviesesni. Pagrindinis skiriamasis bruožas nuo Vakarų Europoje paplitusio rudakrūčio ežio – ant krūtinės ir pilvo esanti šviesi (balta, gelsva arba murzinai balta) dėmė, kuri tęsiasi nuo pasmakrės. Likusi pilvo dalis, kojos bei snukutis yra tamsiai rudi. 

     Gyvena atvirose ir pusiau atvirose buveinėse: miškų pakraščiuose, kirtavietėse, krūmynuose bei upių slėniuose. Jie aktyviai apsigyvena žmogaus kaimynystėje – soduose, sodybose, parkuose, priemiesčių zonose. Vengia didelių, tankių ir sausų spygliuočių miškų masyvų bei pelkių. Tipiškas prieblandos ir nakties gyvūnas, dieną praleidžiantis iš sausų lapų bei žolių susuktame lizde. Tai naudingas vabzdžiaėdis, sunaikinantis daug žemės ūkio kenkėjų. Minta vabalais, jų lervomis, šliužais, sliekais, vikšrais, o progai pasitaikius – ir smulkiais stuburiniais (varliagyviais, ropliais, pelių jaunikliais). Šaltąjį metų laikotarpį (paprastai nuo spalio iki balandžio mėnesio) praleidžia gilioje hibernacijoje (žiemos miege). Lizduose po šakomis ar lapų krūvomis susisukęs ežys išgyvena sulėtėjus širdies plakimui iki kelių dūžių per minutę ir kūno temperatūrai nukritus iki +5 °C. Patelės per metus atsiveda 1–2 vadas. Nėštumas trunka apie 5–6 savaites, vada susideda iš 3–8 jauniklių. Ežiukai gimsta akli ir pliki, tačiau jau per pirmąsias valandas jiems išauga minkšti, balti dygliukai, saugantys juos lizde.

     Šiaurinio baltakrūčio ežio paplitimas apima plačią Vidurio bei Rytų Eurazijos dalį. Jo natūralus arealas driekiasi nuo Centrinės Europos iki pat Vakarų Sibiro lygumų. Ši rūšis yra pagrindinis ežys didžiojoje Rytų Europos dalyje. Vakarine arealo riba laikomos Lenkija, Austrija, Čekija bei Slovėnija. Rūšis taip pat gausiai paplitusi visame Balkanų pusiasalyje, Ukrainoje, Baltarusijoje, Baltijos šalyse bei Graikijos salose (Kretoje, Korfu, Rode). Šiaurinio baltakrūčio ežio populiacijos driekiasi į rytus per visą europinę Rusijos dalį, Šiaurės Kaukazą ir pasiekia Vakarų Sibirą iki pat Obės upės. Šalyse, kurios žymi vakarinę šios rūšies arealo ribą (pvz., Čekijoje, Lenkijoje, Austrijoje, šiaurės rytų Italijoje), šiaurinio baltakrūčio ežio paplitimas persidengia su Vakarų Europos rudakrūčiu ežiu (Erinaceus europaeus). Šioje zonoje abi rūšys neretai gyvena kaimynystėje. Lietuvoje tai yra savaiminė, vietinė ir labai dažna rūšis, sutinkama visoje šalies teritorijoje.