Kanarinė karpažolė (Euphorbia canariensis) yra karpažolinių (Euphorbiaceae) šeimos augalas. Tai įspūdingas sukulentinis augalas, endeminė Kanarų salų rūšis bei oficialus Gran Kanarijos salos simbolis. Savo išvaizda šis augalas labiau primena briaunotą kaktusą. 

     Euphorbia canariensis yra daugiametis, sultingastiebis, medėjantis krūmas, formuojantis tankius kerus. Augalo stiebai yra statūs, briaunoti, sultingi, pilkai žalsvos spalvos, neturintys lapų. Sukulento briaunos dažniausiai yra keturios, išsidėsčiusios simetriškai, su nežymiais įdubimais tarp jų. Palei stiebo briaunų keterą, išsidėstę ant specifinių gumburėlių, taisyklingomis poromis auga sukietėję, dygliuoti prielapiai. Tikrieji lapai yra visiškai redukuoti, išnykstantys ankstyvoje šakų vystymosi stadijoje. Augalo audiniuose teka gausios, baltos, lipnios ir itin nuodingos pieniškos sultys. Žiedynai yra redukuoti ciatijai, susitelkę viršutinėse stiebų dalyse ant briaunų kraštų. Kiekvieną ciatijų sudaro taurės pavidalo skraistė su nektarinėmis, supanti vieną centrinį piestelinį žiedą ir keletą redukuotų kuokelinių žiedų. Smulkūs, beapvalkaliniai žiedai pasižymi tamsiai raudona arba purpurine spalva. Apvaisinti žiedai išaugina trilizdes skeltavaises dėžutes, kuriose subręsta lygios sėklos. 

     Kanarinė karpažolė auga visose Kanarų salose, išskyrus ksenofitines lygumas, ir yra viena gausiausių pakrančių uolėtų skardžių bendrijų narių. Augalas aptinkamas siauroje pajūrio ir pakrančių zonoje, pradedant nuo jūros lygio (0 m) iki maždaug 1100 metrų aukščio virš jūros lygio. Pagrindinis biotopas apima sausus lavos laukus, bazaltines uolas, akmenuotus šlaitus ir skardžius. Augalas dažniausiai renkasi pietinės ekspozicijos kalnų šlaitus, kur gauna maksimalų saulės apšvietimą. Biotopui būdingas aridinis (sausringas) pusdykumių klimatas su minimaliu kritulių kiekiu. Tačiau pakrantėse augalams išgyventi padeda reguliarūs vandenyno rūkai ir brizai, kurie padidina oro drėgnumą ir sumažina vandens garinimo poreikį. Augalo kamienas visiškai sukulentiškas. Kadangi tikrieji lapai yra redukuoti ir greitai nukrinta, stiebo audiniai perėmė visą fotosintezės funkciją, o gilusis vandens sandėliavimo audinys leidžia išgyventi ilgalaikes sausras. Augalas yra vienanamis, o jo smulkūs žiedai (ciatijai) išskiria gausų nektarą. Pagrindiniai apdulkintojai yra vabzdžiai – vietinės laukinės bitės, vapsvos ir musės. Brandūs vaisiai (trilizdės dėžutės) džiūdami sukelia vidinį įtempimą ir galiausiai sprogdami išsviedžia sėklas į aplinką. Kadangi sėklos neturi specialių skraidomųjų priedų, jos plinta tik nedideliu atstumu aplink motininį augalą. Šaknų sistema ir į dirvožemį išplaunamos pieniškos sultys pasižymi alelopatinėmis savybėmis – jos slopina kitų konkuruojančių augalų sėklų dygimą aplink krūmą. Be to, toksiškas lateksas patikimai apsaugo augalą nuo žolėdžių gyvūnų.

     Ši karpažolė yra plačiai paplitusi beveik visame Kanarų salyne. Gausios populiacijos auga Tenerifėje, Gran Kanarijoje, La Palmoje, Gomeroje, El Here ir Fuerteventuroje. Vienintelė sala, kurioje augalas laukinėje gamtoje jau kelis dešimtmečius laikomas išnykusiu arba nebeaptinkamu – Lanzarotė.