Žvakidinė karpažolė (Euphorbia ingens) yra karpažolinių (Euphorbiaceae) šeimos augalų rūšis. 

     Tai stambus, vienanamis, sumedėjęs sukulentinis medis, savo forma primenantis dygliuotą kaktusą. Šio ilgaamžio augalo stiebas yra status, galingas, o viršutinėje dalyje gausiai šakotas ir sudaro charakteringą, sietyno arba karšto oro baliono formos lają. Sukulentinės šakos yra giliai briaunotos, tamsiai žalios spalvos, atliekančios pagrindinę fotosintezės funkciją. Išilgai šakų briaunų išsidėstę dygliaskydžiai, ant kurių poromis auga trumpi, aštrūs, redukuoti dygliai. Tikrieji lapai yra labai smulkūs, lancetiški arba kiaušiniški, greitai nukrentantys sausuoju periodu, todėl augalas didžiąją metų dalies būna belapis. Visuose augalo audiniuose teka tirštos, lipnios, baltos spalvos pieniškos sultys, vadinamos lateksu, kurios yra itin toksiškos. Karpažolei būdingas redukuotas, specializuotas žiedo pavidalo žiedynas – ciatis (cyathium), kuris iš pažiūros primena vieną mažą žiedą. Kiekvieną ciatį sudaro viena centrinė piestelinė (moteriškoji) gėlė ir ją supantys keli kuokeliniai (vyriškieji) žiedai. Smulkūs, geltonai žali žiedynai telkiasi viršutinių šakų briaunų viršūnėse, o juos apdulkina vabzdžiai. Po apvaisinimo išsivysto triskiautis vaisius – sausa, sumedėjusi skeltavaisė dėžutė, kuri prinokusi sprogsta ir išbarsto sėklas. 

     Aptinkamas sausose savanose, pusdykumėse, retmiškiuose bei krūmynuose. Dažniausiai įsitvirtina uolėtose atodangose, kalvų šlaituose, ant termitynų arba giliame, vandeniui laidžiame smėlyje. Jis toleruoja maisto medžiagomis skurdų substratą, tačiau nepakenčia užmirkimo. Augalas prisitaikęs prie atogrąžų klimato su ryškiais sausros periodais, intensyvios saulės spinduliuotės ir aukštos temperatūros. Jis visiškai netoleruoja šalnų. Kadangi tikrieji lapai greitai nukrenta, vandens garinimui sumažinti evoliucijos eigoje ištobulėjo stori, mėsingi stiebai. Juose yra specializuotas vandens kaupimo audinys (vandeninė parenchima). Anglies dioksidą pro žioteles ji pasisavina tik naktį, taip minimaliai prarasdama drėgmę karštą dieną. Pažeidus epidermį, augalas gausiai išskiria toksišką, tirštą baltą lateksą. Šis skystis atlieka dvejopą funkciją: greitai užtraukia žaizdas ir apsaugo augalą nuo augalėdžių gyvūnų, nes sukelia stiprų gleivinių nudeginimą. Nepaisant augalo toksiškumo, subrendę tamsiai raudoni ar purpuriniai vaisiai (dėžutės) yra svarbus maisto šaltinis vietiniams savanų paukščiams (bulbuliams, laukinėms vištoms, karveliams). Šie paukščiai kartu padeda platinti sėklas. Stambiuose, sumedėjusiuose senuose karpažolių kamienuose geniai dažnai išsikala uoksus lizdams, o tanki laja suteikia šešėlį ir saugų prieglobstį smulkiems dykumų gyvūnams.

     Augalas natūraliai auga Pietų ir Rytų Afrikos regionuose (nuo Eritrėjos iki Pietų Afrikos Respublikos).