Lamarko karpažolė (Euphorbia lamarckii) yra karpažolinių (Euphorbiaceae) šeimos augalų rūšis. Endeminė Kanarų salų rūšis.

     Tai vidutinio dydžio, gausiai šakotas, rutuliškos formos rutulinis krūmas. Augalo stiebai yra sultingi, sumedėję ties pagrindu ir padengti šviesiai pilka žieve. Šakų viršūnėse tankiai, spirale išsidėstę linijiški arba lancetiški, melsvai žali lapai. Lapų lakštai yra lygiakraščiai, siauri, su ryškia šviesesne vidurine gysla. Lapai sausuoju periodu dažnai pagelsta ir nukrenta. Augalo žiedynas yra sudėtinis skėtis, sudarytas iš kelių pirminių spindulių. Kiekvieno skėtuko viršūnėje formuojasi specializuotas karpažolinių žiedynas, vadinamas cjatiu. Cjatį supa žalsvai geltonos, plačios pažiedės, kurios nukrenta prieš subręstant vaisiams. Tikrieji žiedai yra labai supaprastinti, vienalyčiai, neturintys apyžiedžio. Vaisius yra trilizdė dėžutė, kuriai subrendus išbyra smulkios, karpotos sėklos. 

     Augalas aptinkamas nuo pat jūros pakrantės, ant sausų pakrančių kalvų šlaitų, iki maždaug 1000 metrų aukščio virš jūros lygio, kur krūmynai palaipsniui pereina į termofilinius miškus ar Kanarų pušynus. Biotope vyrauja pusdykumių subtropinis klimatas. Augalai įsikuria vulkaninės kilmės substratuose: šviežiuose lavos laukuose (vadinamuose malpais), uolėtuose šlaituose bei uolų plyšiuose, kur dirvožemio sluoksnis yra labai plonas, o drėgmės sulaikymas minimalus. Tai kserofitiniai krūmynai, kur Euphorbia lamarckii dominuoja kartu su kanarinėmis karpažolėmis (Euphorbia canariensis) bei kitais sausrą toleruojančiais sukulentais. Augalo gyvenimo ciklas ir fenologija yra tiesiogiai sinchronizuoti su Makaronezijos regiono sezoniškumu. Augalas pasižymi vasaros ramybės periodu. Atėjus karštajam ir sausajam periodui, krūmas numeta lapus, kad sumažintų vandens garinimą ir jį išsaugotų. Šiuo laikotarpiu fotosintezės funkciją iš dalies perima melsvai žali, sultingi jaunų šakelių stiebai. Aktyvi vegetacija prasideda rudenį, po pirmųjų stipresnių liūčių. Intensyvus žydėjimas vyksta nuo žiemos pabaigos iki pavasario vidurio (vasario–gegužės mėnesiais). Augalas yra entomofilinis – jį apdulkina vietiniai vabzdžiai (laukinės bitės, vapsvos ir musės), kuriuos vilioja cjatijuose esančios atviros nektarinės. Subrendusi trilizdė dėžutė staigiai išdžiūsta, susprogsta ir iššauna sėklas nedideliu atstumu nuo motininio augalo. Šis augalas yra kritiškai svarbus vietinei faunai. Pvz., endeminis La Palmos salos skėriukas Acrostira euphorbiae yra griežtas monofagas – jo nimfos ir suaugėliai maitinasi išskirtinai tik Euphorbia lamarckii lapais bei audiniais. 

     Natūralus šio augalo paplitimo arealas apima keturias vakarines Kanarų salas: Tenerifę (ypač šiaurinę pakrantę, Orotavos slėnį, Maskos tarpeklį), La Palmą (nuo Santa Kruso iki pat salos pietų), El Hierą (dažna La Dehesa regione šalia garsiųjų kadagių) ir La Gomerą (daugiausia šiaurės vakarinėje salos dalyje, Gran Rei slėnyje). Ji niekada natūraliai neauga rytinėse Kanarų salose (Gran Kanarijoje, Lanzarotėje ir Fuerteventuroje). Rytinėse salose jos ekologinę nišą užima labai panaši, bet kita rūšis – Euphorbia regis-jubae.