Dygliuotoji karpažolė (Euphorbia milii) yra karpažolinių (Euphorbiaceae) šeimos augalų rūšis. Šis augalas vertinamas dėl gebėjimo žydėti beveikius visus metus ir minimalių priežiūros reikalavimų. Tai Madagaskaro endemikas.

     Tai daugiametis, sumedėjęs krūmas, galintis užaugti iki dviejų metrų aukščio. Augalo stiebai yra stori, briaunoti ir pilkai rudi, pritaikyti vandens kaupimui sausrų metu. Visas stiebų paviršius yra tankiai padengtas aštriais, tiesiais dygliais, pasiekiančiais trijų centimetrų ilgį. Ryškiai žali lapai yra pailgos, kiaušiniškos formos ir susitelkę tik jaunų stiebų viršūnėse. Augalui senstant, apatinė stiebų dalis natūraliai nuplinka, o lapai išlieka tik šakų galuose. Tikrieji šio augalo žiedai yra labai maži, geltoni ir sutelkti sudėtiniuose skėčio formos žiedynuose. Kiekvieną tikrąjį žiedyną supa du dideli, inksto formos, ryškiaspalviai pažiedžiai, atliekantys viliotojų funkciją. Šie pažiedžiai gamtoje dažniausiai būna raudoni, tačiau kultūrinės veislės pasižymi rožine, geltona ar balta spalva. Augalo vaisius yra sausa, trijų lizdų dėžutė, kuriai subrendus išbyra smulkios sėklos. Visuose augalo audiniuose teka tirštos, baltos, latekso turinčios pieniškos sultys, apsaugančios jį nuo kenkėjų. Šaknų sistema yra palyginti sekli, pluoštinė, tačiau puikiai pritaikyta greitai sugerti drėgmę po lietaus.  

     Aptinkama kalvose ir kalnų šlaituose, dažniausiai nuo 1 000 iki 1 700 metrų aukštyje virš jūros lygio. Augalas dažniausiai įsitvirtina uolų plyšiuose, ant granitinių darinių ar skurdžių akmeningų atodangų. Karpažolė sudaro dalį kserofitinių (sausrai atsparių) krūmynų ekosistemų bei retų, sausų tropinių miškų pakraščių. Kadangi natūralus biotopas yra mažai pavėsingas, augalas visą dieną gauna intensyvią, tiesioginę saulės šviesą. Biotopui būdingas karštas, pusiau sausringas tropinis klimatas su ryškiais sausuoju ir liūčių sezonais. Augaviečių dirvožemis yra itin skurdus, mineralinis, susidedantis iš smėlio, žvyro ir uolienų nuolaužų. Vanduo po liūčių jame neužsilaiko, todėl augalo šaknys niekada nemirksta drėgmėje. Gamtoje šį augalą apdulkina vabzdžiai (bitės, kamanės, drugeliai ir skruzdėlės), kuriuos vilioja ryškūs priežiedžiai ir nektaras. Kad išvengtų savidulkos, moteriškieji žiedai subręsta ir tampa pasiruošę priimti žiedadulkes keliomis dienomis anksčiau, nei tame pačiame žiede atsiveria dulkinės. Apvaisinti vaisiai subręsta į sausas dėžutes. Dėžutei džiūstant, joje kyla vidinis įtempimas, kol galiausiai ji sprogiuoju būdu atsiveria, išsviesdama sėklas kelių metrų atstumu. Augalo biologinė apsauga remiasi tirštu lateksu. Šios pieniškos sultys turi diterpenų esterių. Jos atlieka dvi funkcijas: akimirksniu užsandarina stiebo žaizdas (saugo nuo drėgmės praradimo ir infekcijų) bei veikia kaip stiprus toksinas, atbaidantis augalėdžius gyvūnus ir vabzdžius.

     Natūraliai auga tik Madagaskare (ypač centriniuose ir pietiniuose kalnynuose, pavyzdžiui, Ihosy, Betroka bei Toliara regionuose). Dėl savo ištvermingumo ir grožio augalas XIX a. pradžioje buvo atvežtas į Europą, o vėliau plačiai paplito atogrąžų bei subtropikų zonose visame pasaulyje, kur sėkmingai ėmė augti laukinėje gamtoje. Azijoje itin gausiai paplito Indijoje, Bangladeše, Taivane, Kinijoje bei Tailande (kur tapo svarbia kultūros ir selekcijos dalimi). Natūralizuota Meksikoje, Bolivijoje bei Karibų jūros salose (Kuboje, Haityje, Puerto Rike, Dominikos Respublikoje, Trinidade ir Tobage). Šiltesniuose JAV regionuose, pavyzdžiui, Floridoje, auga lauke ištisus metus. Afrikoje išplito vandenyno salose (pvz., Reunione) bei Šiaurės ir Vakarų Afrikos dalyse (Gambijoje, Tunise).