Pupiečiai (Fabales) yra magnolijainių (Magnoliopsida) klasės erškėčiažiedžių (Rosidae) poklasio augalų eilė, kuriai priklauso keturios šeimos, daugiau nei 750 genčių ir virš 20 000 rūšių.

     Šios eilės augalai pasižymi išskirtine morfologine įvairove – nuo smulkių žolių iki didžiulių tropinių medžių. Lapai dažniausiai yra sudėtiniai, plunksniški arba trišakiai, išsidėstę pražangiai. Daugelis rūšių turi gerai matomus prielapius, esančius lapkočio pagrinde. Kai kurių vijoklinių augalų lapeliai arba stiebo dalys yra virtę ūsais. Lapkočių pagrinde esančios pagalvėlės leidžia augalams lankstyti lapus keičiantis šviesai. Žiedai dažniausiai yra dvilyčiai, netaisyklingi ir turi aiškią dvišalę simetriją. Pupinių šeimos žiedą sudaro penki vainiklapiai: burė, du irklai ir laivelis. Ši specifinė drugeliška struktūra apsaugo reprodukcinius organus ir vilioja konkrečius apdulkintojus. Putokšliniai augalai turi apgaulingai panašius žiedus, nors jų kilmė evoliuciškai skiriasi. Tipinis šios eilės vaisius yra sausoji ankštis, atsiverianti dviem siūlėmis. Kai kurios tropinės rūšys subrandina sparnavaisius arba sultingas, neatsiveriančias uogas. Šaknų sistemoje dažniausiai išsivysto stipri, giliai į žemę skverbianti liemeninė šaknis. Ant šaknų formuojasi specialūs gumbeliai, kuriuose gyvena azotą fiksuojančios simbiotinės Rhizobium bakterijos. 

     Augalai yra kosmopolitai, paplitę visame pasaulyje ir prisitaikę prie itin įvairių biotopų. Pievos ir ganyklos yra vienas pagrindinių vidutinių platumų biotopų, kur gausiai veši dobilai, liucernos, vikiai ir pelėžirniai. Daugelis rūšių (pavyzdžiui, lubinai ar raženiai) puikiai auga smėlynuose, pakelėse, dykvietėse ir sausose stepėse. Tropiniuose regionuose Fabales atstovai (medžiai ir lianos) sudaro didelę lietingųjų miškų tvarios ekosistemos dalį. Vidutinėse platumose jie aptinkami šviesiuose miškuose, pamiškėse bei krūmynuose (pvz., rakitis, robinija). Kai kurios specializuotos rūšys yra prisitaikiusios prie ekstremalaus sausringumo ir auga aridiniuose regionuose. Mažesnių šeimų atstovai, pavyzdžiui, Surianaceae, yra būdingi tropinių kraštų pakrančių biotopams ir smėlio kopoms. Fabales eilės augalai yra itin reti vandens biotopuose (vandens telkiniuose) ir mažiau paplitę šiauriniuose borealiniuose (taigos) miškuose. Dauguma rūšių yra apdulkinamos vabzdžių. Sudėtinga žiedo mechanika reikalauja, kad kamanė ar bitė fiziškai nuspaustų žiedo laivelį. Šio judesio metu kuokeliai ir piestelė iššoka į viršų ir prisiliečia prie vabzdžio pilvelio. Kai kurios tropinės rūšys yra pritaikytos paukščių arba šikšnosparnių apdulkinimui. Eilėje gausu tiek vienmečių augalų (kurie investuoja visą energiją į gausų sėklų subrandinimą), tiek daugiamečių žolių bei medžių. Daugelis daugiamečių rūšių (pvz., pievinis pelėžirnis) efektyviai plinta vegetatyviniu būdu – šakniastiebiais ir šoninėmis palaipomis. Sėklos pasižymi dideliu baltymų ir aliejų kiekiu. Jos dažnai turi kietą, vandeniui nepralaidų apvalkalą. Tai leidžia sėkloms ilgus metus išlikti gyvybingoms dirvožemyje (sėklų banke) ir sudygti tik esant palankioms sąlygoms. 

     Pupiečiai paplitę visame pasaulyje (kosmopolitai). Jie auga visuose kontinentuose, išskyrus Antarktidą ir tolimąsias Arkties sritis. Ekvatoriniame ir tropikų regione biologinė įvairovė yra pati didžiausia. Pietų Amerikoje (Bolivijoje, Brazilijoje), tropinėje Afrikoje (Zaire, Kamerūne) ir Pietryčių Azijoje dominuoja milžiniški Fabales eilės medžiai bei sumedėjusios lianos. Šiaurės ir Pietų pusrutulių vidutinėse platumose (įskaitant Europą ir Lietuvą) medžių rūšių mažėja, tačiau itin gausiai veši žoliniai augalai ir krūmai (dobilai, vikiai, liucernos). Fabales atstovai (ypač akacijos ir įvairūs krūmokšniai) yra dominuojantys augalai Afrikos savanose, Australijos dykumose bei Viduržemio jūros regiono makvijuose.