Paprastasis pelėsakalis (Falco tinnunculus) yra sakalinių (Falconidae) šeimos plėšrus paukštis.

     Kūno ilgis 27–38 cm. Sparnų plotis 65–82 cm. Uodega ilga, pastebimai išlenda už sudėtų sparnų galų. Patelės yra stambesnės už patinus. Patinai sveria apie 136–250 g, patelės – apie 154–314 g. Patinų galva šviesiai pilka, su smulkiais dryželiais. Nugara ir sparnų viršus ryškiai plytų (rudos) spalvos, su retomis juodomis dėmėmis. Uodega šviesiai pilka, gale turi plačią juodą juostą su baltu apvadu. Kūno apačia šviesiai gelsva, su išilginiais tamsiais taškeliais ir brūkšneliais. Patelių galva rusva, gausiai ir ryškiai dryžuota. Nugara ir sparnų viršus blankesnės rudos spalvos, išmarginta tamsiomis skersinėmis juostomis. Uodega pilkai rusva, visa skersai dryžuota, galinė tamsi juosta platesnė. Kūno apačia labiau marga, tamsesnė, su tankesniais ir stambesniais brūkšniais. Abi lytys turi siaurus, bet aiškiai matomus juodus „ūsus“ (tamsią juostą), besitęsiančią nuo snapo pamatų žemyn per skruostą. Snapas trumpas, melsvas, su sakalams būdingu aštriu „dantuku“ viršutinėje briaunoje, skirtu grobio stuburui sulaužyti. Vaškinė (odos plotelis snapo pamate), siauras žiedas aplink akis ir kojos yra ryškiai geltonos spalvos. Nagai juodi. Didelės, tamsiai rudos akių rainelės, pritaikytos puikiam regėjimui (gali matyti net graužikų šlapimo pėdsakus ultravioletinėje šviesoje). Jaunikliai pagal savo plunksnų spalvą yra labai panašūs į suaugusias pateles. 

     Peri pamiškėse, laukų giraitėse, sodybų želdiniuose, parkuose. Dideliuose miškuose renkasi vietas prie kirtimų, aikščių, pelkių, pievų. Apsigyvena kitų paukščių lizduose, inkiluose, drevėse. Mėgsta atviras vietas. Deda 4-6 gelsvus, dėmėtus kiaušinius. Peri 28–30 dienų. Jaunikliai lizde išbūna 27–35 dienas. Pelėsakalis yra atvirų plotų paukštis. Geriausias ir natūraliausias jo biotopas tai laukai, ganyklos, pievos, dirbama žemė, tarp kurių yra pavienių medžių, giraičių ar elektros linijų stulpų. Rūšis puikiai prisitaikė prie žmogaus. Miestuose jie įsikuria bažnyčių bokštuose, aukštų pastatų nišose, pramoniniuose objektuose ir net daugiabučių balkonuose. Taip pat gyvena ir stepėse, viržynuose, pelkių pakraščiuose, kalnų papėdėse. Svarbiausia sąlyga – neaukšta žolė (kad matytų graužikus) ir vietos, ant kurių galima nutūpti žvalgybai (stulpai, laidai, šakos). Poros sudaromos vienam sezonui. Kaip ir kiti sakalai, patys lizdų nestato. Atvirame lauko kraštovaizdyje jie užima senus šarkų, pilkųjų varnų ar kovų lizdus. Miestuose peri tiesiog ant pliko pagrindo pastatų nišose. Labai noriai užima žmonių iškeltus inkilus. Gegužės mėnesį patelė padeda 4–6 kiaušinius, kurie yra rudi, gausiai taškuoti. Perėjimas trunka apie 28–31 dieną (peri daugiausia patelė, o patinas neša maistą). Išsiritę jaunikliai lizde praleidžia apie 27–35 dienas. Palikę lizdą, jie dar kurį laiką laikosi kartu su tėvais, mokydamiesi medžioti. Tai specializuotas smulkių žinduolių medžiotojas. Pagrindinį racioną (iki 80–90 %) sudaro pelėnai ir kiti smulkūs graužikai. Kai jų trūksta, gaudo stambius vabzdžius (žiogus, vabalus), driežus bei smulkius paukščius (pavyzdžiui, žvirblius). Medžioklės unikali savybė – sklandymas vietoje. Paukštis pakimba ore 10–20 metrų aukštyje, tankiai plasnodamas sparnais ir nukreipęs galvą žemyn. Pamatęs grobį, jis suglaudžia sparnus ir sminga žemyn. 

     Paplitęs didžiojoje Eurazijos dalyje. Šiaurėje arealas siekia Baltąją jūrą, vidurinį Uralą, Obės vidurupį, Ochotsko jūrą, pietuose – Tonkino įlanką, Mianmarą, pietų Himalajus, Artimuosius Rytus, Viduržemio jūrą. Žiemoja Afrikoje, Pietų Azijoje, Pietų ir vakarų Europoje. Lietuvoje yra dalinis migrantas. Retokas (įtrauktas į Raudonąją knygą).