Tikroji pintis (Fomes fomentarius) yra daugiametis kempininis grybas, augantis ant lapuočių medžių (ypač beržų ir bukų).

     Vaisiakūniai daugiamečiai, dažniausiai kanopos, rečiau kepurėlių pavidalo. Plačiu šonu priaugę prie substrato, nuo 5 iki 50 cm skersmens, kieti, sumedėję. Kepurėlių paviršius plikas, padengtas lygia kieta luobele, balkšvai pilkas, juosvai pilkas, pilkšvai rusvas arba juodai pilkas, kiekvienais metais, priaugant naujam sluoksniui platėja, susidaro atskiros metinės rievės. Trama turi silpną vaisių kvapą ir yra kartaus skonio. Kraštai buki, apvalūs, švelniai pūkuoti, šviesesnių arba tamsesnių atspalvių. Himenoforo paviršius truputį įdubęs, kreminis, šviesiai ochrinis, vėliau pilkai gelsvas, šviesiai pilkas arba balkšvai rudas, patamsėja paspaustas ir senų vaisiakūnių. Bazidės ilgo maišo pavidalo, truputį išsipūtusia apatine dalimi, 25–30 x 7–9 μm, būna tik anksti pavasarį. Sporos cilindriškos arba pailgai elipsiškos, labai ilgos, 16–20 x 4–6,5 μm, lygiu plonu arba kiek sustorėjusiu apvalkalėliu, iš vieno šono truputį paplokščios, bespalvės. Sukelia baltąjį medienos pūvinį, dėl kurio medis ilgainiui nusilpsta ir nulūžta. 

     Tradiciškai vidinė grybo dalis buvo naudojama kaip pintis (degi medžiaga) ugniai įžiebti, nes ji lengvai pagauna kibirkštį ir ilgai smilksta. Taip pat iš išmirkyto ir išmušto grybo minkštimo gaminama į veltinį panaši medžiaga, iš kurios siuvamos kepurės, krepšiai ar kiti suvenyrai.
     Šiuolaikiniai tyrimai analizuoja grybo sudėtyje esančius biologiškai aktyvius junginius, galinčius turėti priešuždegiminių ar kitų gydomųjų savybių.