Šiaurinis kikilis (Fringilla montifringilla) yra kikilinių (Fringillidae) šeimos paukštis.  Tai tipiškas taigos ir miškatundrės paukštis.

     Tai vidutinio dydžio paukštis. Kūno ilgis 13,4–17 cm (vidutiniškai apie 16 cm), patinai sveria 19–28 g, patelės – 18–28 g. Sparnų ilgis: patinų – 87–95 mm, patelių – 83–89 mm. Išskleistų sparnų plotis: apie 25 cm. Pasižymi ryškiu lytiniu dimorfizmu. Patino (veisimosi periodu) galva, sprandas ir viršutinė nugaros dalis yra sodriai juodos spalvos su melsvu atspalviu. Krūtinė ir pečių sritis – ryškiai oranžinės spalvos. Žiemos metu juodos galvos plunksnos pasislepia po pilkšvai rudais krašteliais, todėl galva atrodo marga. Patelės spalvos nuosaikesnės. Galva pilkai ruda su tamsesnėmis juostelėmis viršugalvio šonuose, krūtinė ne tokia ryški oranžinė, o nugara turi „žvynelių“ raštą dėl šviesių plunksnų kraštų. Snapas yra tvirtas, kūgiškas ir smailus. Spalva kinta priklausomai nuo sezono. Veisimosi metu patino snapas yra melsvai juodas, o žiemą tampa geltonas su juodu galiuku. Patelių snapas paprastai yra blyškiai rausvai rudas arba gelsvas su tamsesniu galu ištisus metus. Akių rainelė ruda, o aplink akį dažnai matomas šviesus, kreminis žiedas. Sparnai daugiausia juodi su oranžinėmis ir baltomis juostelėmis. Uodega juoda, giliai iškirpta, be baltų kraštinių plunksnų, kurios būdingos paprastajam kikiliui. Pagrindinis šiaurinio kikilio morfologinis bruožas, skiriantis jį nuo paprastojo kikilio, yra baltas pailgas antuodegis, ryškiai matomas skrydyje. Kojos yra rudos, vidutinio ilgio (tarsus ilgis apie 18–21 mm), pritaikytos tiek tupėti medžiuose, tiek judėti žeme ieškant maisto.

          Perėjimo laikotarpiu pagrindinis biotopas yra šiaurinė taiga ir beržynai. Jis pirmenybę teikia šviesiems spygliuočių (ypač eglių ir maumedžių) bei mišriems miškams su beržų priemaiša. Dažnai sutinkamas pamiškėse, netoli upių ar atvirose miškingose vietovėse Skandinavijoje ir Sibire. Žiemą paukščiai tampa mažiau išrankūs ir pasklinda po atviresnius kraštovaizdžius: bukų miškus (kur randa pagrindinį maistą – riešutėlius), sodus, parkus, dirbamus laukus bei ražienas. Tai vienas labiausiai socialių paukščių žiemą. Jie suformuoja milžiniškus būrius, kurie Europoje kartais pasiekia net kelis milijonus individų. Tokie susibūrimai dažniausiai vyksta ten, kur gausu bukų riešutų. Vakarais paukščiai renkasi į bendras nakvynes, kurios atrodo kaip „juodi debesys“ danguje. Vasarą daugiausia maitinasi vabzdžiais ir jų lervomis (renka nuo medžių lapų ar šakų). Žiemą tampa sėklaėdžiu. Maistą dažniausiai renka ant žemės, šokinėdamas ir naršydamas po nukritusius lapus. Mėgstamiausias maistas – buko riešutėliai, bet neatsisako ir piktžolių sėklų ar saulėgrąžų lesyklose. 

     Perėjimo arealas driekiasi per visą šiaurinę Palearktikos dalį – nuo Skandinavijos pusiasalio vakaruose iki Tolimųjų Rytų (Kamčiatkos, Japonijos jūros pakrančių) rytuose. Žiemą migruoja į pietus ir vakarus. Žiemoja beveik visoje Europoje (išskyrus tolimąją šiaurę), Viduržemio jūros regione, Šiaurės Afrikoje, Artimuosiuose Rytuose, Vidurinėje Azijoje, Kinijoje bei Japonijoje. Lietuvoje apsilanko traukimo metu, kartais žiemoja.