Mažasis kanarinis driežas (Gallotia caesaris) yra tikrųjų driežų (Lacertidae) šeimos roplių rūšis. Kanarų salų endemikas.

     Šios rūšies suaugėlių kūno ilgis siekia apie 8–11 cm, o bendras ilgis su uodega yra žymiai mažesnis nei stambesnių gentainių. Rūšiai būdingas ryškus lytinis dimorfizmas, todėl patinų ir patelių morfologija bei spalvinė gama pastebimai skiriasi. Suaugusių patinų kūnas yra anglies juodumo arba tamsiai rudos spalvos, o jų galva yra proporcingai didesnė ir platesnė nei patelių. Vestuvinio periodo metu ant patinų kūno šonų išryškėja intensyviai melsvos arba melsvai žalios dėmės, kurios atspindi ultravioletinius spindulius. Patelės ir jauni driežai yra šviesesni, rusvų atspalvių, o jų nugarą ir šonus puošia išilginės šviesios juostos bei smulkūs taškeliai. Lyginant su vakariniu kanariniu driežu (Gallotia galloti), mažasis kanarinis driežas yra akivaizdžiai mažesnis ir smulkesnės kūno sandaros. Gallotia galloti patinai gali užaugti iki 30–40 cm, o jų galvos šonai ir skruostai būna nuspalvinti kur kas stambesnėmis, ryškesnėmis melsvomis dėmėmis. Be to, Gallotia caesaris išsiskiria proporcingai ilgesnėmis užpakalinėmis galūnėmis, kurios padeda jiems greitai judėti atvirose, uolingose buveinėse. Pagrindiniai šių dviejų artimų rūšių morfologiniai skirtumai apima ne tik kūno masę bei snukio–kloakos ilgį, bet ir žvynelių išsidėstymą (folidozę) ant galvos skydelių. 

     Mažasis kanarinis driežas geba prisitaikyti prie pačių įvairiausių sąlygų. Geriausiai jaučiasi atvirose, uolingose vietovėse, lavos laukuose, akmenų krūvuose (pvz., akmeninėse tvorose, skiriančiose pasėlius) ir krūmynuose. Taip pat sutinkamas retmiškiuose bei miškų pakraščiuose. Rūšis aptinkama nuo pat jūros lygio (pakrantės zonų) iki 1 500 metrų aukščio virš jūros lygio kalnuotose vietovėse. Jie puikiai toleruoja žmogaus kaimynystę, todėl neretai apsigyvena kultūriniame kraštovaizdyje – bananų plantacijose, pakelėse, soduose bei vynuogynuose, kur randa gausybę maisto ir slėptuvių. Tai dieniniai ropliai, kurie didžiąją dienos dalį praleidžia šildydamiesi saulėje ant uolų ar akmenų, kad sureguliuotų savo kūno temperatūrą. Jie yra itin vikrūs, o ilgesnės užpakalinės galūnės evoliuciškai išsivystė kaip prisitaikymas greitai bėgioti atviru substratu tarp retos augalijos. Rūšis yra visėdė, linkusi į augalėdystę. Jaunikliai dažniau minta smulkiais bestuburiais (vabzdžiais, voragyviais), o suaugę individai didžiąją dalį raciono papildo augaliniu maistu: lesa prinokusius vaisius, uogas, graužia lapus ir laka gėlių nektarą. Dėl šio įpročio jie yra kritiškai svarbūs vietinių salų augalų apdulkintojai ir sėklų platintojai. Mažasis kanarinis driežas yra kiaušinius dedantis roplys. Lytiškai subrendusi patelė palankiomis sąlygomis per metus gali sudėti iki 3 dėčių. Vienoje dėtyje paprastai būna nuo 1 iki 5 kiaušinių, kuriuos ji paslepia drėgnesniame substrate po akmenimis arba pačios išraustuose urveliuose.

     Driežas yra natūraliai paplitęs tik dviejose pagrindinėse salose bei šalia jų esančiose mažose uolose. El Hiero saloje gyvena nominatyvinis porūšis Gallotia caesaris caesaris. Rūšis taip pat aptinkama greta esančioje mažoje Salmoro uoloje (Roque Grande de Salmor). La Gomeros saloje yra paplitęs kitas porūšis – Gallotia caesaris gomerae. Artimiausiose kaimyninėse salose – Tenerifėje ir La Palmoje – šios rūšies natūraliai nėra. Šiose ekologinėse nišose ją visiškai pakeičia artimas jos giminaitis – vakarinis kanarinis driežas (Gallotia galloti). Dėl laivybos ir antropogeninės veiklos rūšis sėkmingai natūralizavosi ir už savo pirminio arealo ribų. Madeiros saloje žmonės netyčia ar tyčia introdukavo mažuosius kanarinius driežus. Jie ten puikiai prisitaikė ir suformavo stabilią, besidauginančią populiaciją. Rūšis buvo introdukuota pačiame Tenerifės pietiniame taške, aplink Los Kristianosą (Los Cristianos). Šioje zonoje ji dalijasi teritorija su vietine Gallotia galloti rūšimi.