Eurazinis kėkštas (Garrulus glandarius) yra spalvingas varninių (Corvidae) šeimos paukštis. Jis pasižymi išskirtine išvaizda, triukšmingu elgesiu ir svarbiu vaidmeniu miško ekosistemoje. Kėkštai laikomi vienais protingiausių paukščių pasaulyje. Jie geba pamėgdžioti kitų paukščių (pvz., suopio) ar net aplinkos garsus.

     Tai vidutinio dydžio paukštis, kurio kūno ilgis siekia apie 32–36 cm, o išskleistų sparnų plotis – 52–58 cm. Suaugęs kėkštas sveria apie 140–200 gramų. Vyrauja rausvai pilka arba rusvai rusva spalva. Pilvas ir gerklė yra šviesesni, beveik balti. Kakta ir viršugalvis yra balsvi su išilginiais juodais dryžiais. Kėkštas turi nedidelį kuoduką, kurį susijaudinęs pašiaušia. Nuo snapo pamatų žemyn driekiasi ryškus, platus juodas dryžis, suteikiantis paukščiui būdingą „ūsotą“ išvaizdą. Sparnų sulenkimo vietoje yra skaidriai mėlyna dėmė su siaurais skersiniais juodais dryžiais. Sparnuose taip pat matomi balti plotai, kurie ypač išryškėja paukščiui skrendant. Uodega juoda, o antuodegis – sniego baltumo, kas yra puikus atpažinimo ženklas paukščiui tolstant. Snapas stiprus, vidutinio dydžio, juodos spalvos, pritaikytas tiek vabzdžiams gaudyti, tiek kietoms gilėms bei riešutams lukštenti. Suaugusių paukščių akių rainelė dažniausiai yra pilkšvai melsva arba balta su rusvu atspalviu. Kėkštų patinai ir patelės pagal išvaizdą bei dydį beveik nesiskiria. 

     Tai tipiškas miškų gyventojas. Dažniausiai sutinkami lapuočių ir mišriuose miškuose, ypač ten, kur auga ąžuolai, nes gilės yra jų pagrindinis maisto šaltinis. Lietuvoje jie taip pat dažni eglynuose, kur randa saugų prieglobstį. Pastaraisiais dešimtmečiais kėkštai vis dažniau įsikuria miesto parkuose, soduose ar kapinėse, ypač jei ten yra didelių medžių. Lizdus krauna medžiuose (dažniausiai 1,5–6 m aukštyje), tankiose šakose prie pat kamieno, kad būtų sunkiau pastebimi plėšrūnų. Deda 5–7 žalsvai melsvos spalvos, išmargintus rusvais taškeliais kiaušinius. Peri abu porelės nariai apie 16–19 dienų. Jaunikliai lizdą palieka po 20–23 dienų. Minta daugiausiai bestuburiais bei smulkiais stuburiniais gyviais. Taip pat lesa sultingus vaisius, uogas, o žiemą daugiausia sulesa gilių. Nors jie yra visalesiai, bet pakankamai ir plėšrūs – perėjimo metu minta ir jauniklius šeria tik gyvūninės kilmės maistu. 

     Paplitęs nuo Vakarų Europos iki Japonijos ir Pietryčių Azijos. Šiaurėje paplitimo riba sutampa su spygliuočių miškų riba (Skandinavija, Sibiras), o pietuose pasiekia Šiaurės Afriką (Maroką, Alžyrą), Vidurio Rytus ir Himalajų kalnus. Lietuvoje kėkštas yra dažnas, sėslus paukštis, sutinkamas visoje šalies teritorijoje ištisus metus. Nors dauguma vietinių paukščių žiemoja Lietuvoje, rudenį (rugsėjį–spalį) pastebima aktyvi migracija, kai per šalį skrenda paukščiai iš šiauresnių kraštų.